Šimtai porų po visą „svietą“ pasklidusių D. Seibutienės riešinių, tarp kurių vargu ar surastum vienodų, iš jų meistrės reikalauja ne tik didelio kruopštumo, meistriškumo, bet ir meninės išmonės bei gero skonio. Ir, savaime suprantama, juodo darbo. Nėra nieko naujo, viskas, kas nauja, yra tik gerai užmiršta sena. Net liaudies išmintis sako: užkliuvus varčios, vėl iš pradžios... Taip į mūsų gyvenimus iš praeities sugrįžo kadaise lietuvių mūvėtos riešinės, įgydamos specifinių, tik XXI amžiui būdingų bruožų. Tai – iš deficito zonos išbirę ir sumanių moterų į įmantrius raštus įmezgami įvairiaspalviai karoliukai, suteikiantys mezgamoms riešinėms ne tik puošnumo, taurios elegancijos, bet ir tikro, fiziškai juntamo svorio.