K. Budrys: net neabejoju, kad Rusija Velykoms paserviruos dar baisesnį dalyką

Lietuva

Kęstutis Budrys. / ES Taryba

Augustė LyberytėŠaltinis: ELTA

356418

Verbų sekmadienį 36 gyvybes nusinešusią Rusijos ataką Ukrainos Sumų mieste pavadinęs barbarišku išpuoliu, užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys neabejoja, jog ketvirtus metus karą tęsianti Maskva artėjantį Velykų savaitgalį gali įvykdyti dar drastiškesnę ir baisesnę ataką. Vis tik, svarsto Lietuvos diplomatijos vadovas, tokie brutalūs Kremliaus veiksmai gali tapti nauju lūžio tašku, mobilizuojant Vakarų spaudimą Rusijai.

„Ši savaitė yra Didžioji savaitė, pasieksime Velykas – aš net neabejoju, kad (Rusija – ELTA) Velykom paserviruos mums dar kažkokį baisesnį dalyką. Galbūt ten bus jau tas lūžio taškas, kai sakysime: gerai, žiūrėkite, reikia didinti sankcijas“, – interviu laidoje „ELTA kampas“ sakė K. Budrys.

Politiko teigimu, Sumų tragedija tapo tam tikru stimulu Europos Sąjungos (ES) šalims imtis drąsesnių žingsnių – tiek dėl naujų ekonominių ribojimų Kremliui, tiek dėl papildomos paramos Ukrainai. Vis tik, leidžia suprasti ministras, ar šis momentas išliks ir virs realiais politiniais sprendimais – dar neaišku.

Tačiau, tęsė jis, Europai esmingai nepasistūmėjus šiais klausimais ir dėl tam tikrų valstybių oponavimo stringant sprendimų priėmimo procese, Bendrija gali galutinai prarasti savo kaip geopolitinės veikėjos vaidmenį.

„Jeigu mes šį pusmetį neatidarysime derybinių blokų su Ukraina, jeigu mes nugriūsime ties sankcijomis, tai mes nebegalime kalbėti apie kažkokį geopolitinį Europos Sąjungos subjektiškumą, mes nebegalime kalbėti, kad mes galime turėti kokią nors įtaką pasaulyje“, – įspėjo jis.

– Verbų sekmadienį Rusijai atakavus Sumų miesto centrą, jūs pirmadienį viešėdamas Liuksemburge pareiškėte – Europa privalo reaguoti, imtis 17-ojo sankcijų paketo, didinti paramą Ukrainai, pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Teigėte, kad po susitikimo paaiškės, ar Europos Sąjunga vis dar veikia kaip organizacija. Tad – ar veikia?

– Veikia su kliūtimis. Tą matėme ir anksčiau, matome ir dabar – tikrai reikia dėti daug pastangų tam, kad būtų sprendimai ir paruošti, ir priimami. Na, nevyksta viskas savaime greitai. Nesame mes visi aplink stalą absoliutūs bendraminčiai. Tai, ką mes matėme ir anksčiau, yra valstybių, kurios apie viską turi kitokį įsivaizdavimą – net nežinau, kurioje stovykloje tos valstybės ir žaidžia, tiesą sakant. Bet kokiu atveju, Lietuvos pozicija yra aiški ir mes ties tuo dirbsime – kad 17-asis sankcijų paketas būtų pradėtas ruošti, kad sekančiai Užsienio reikalų tarybai jis būtų supakuotas, kad jame būtų visi tie sektoriai, kuriuos esame praleidę. Visų, turbūt, (įtraukti – ELTA) nepavyks, bet aš tikiuosi, kad bent jau daugumą – tai yra suskystintos dujos, (...), kad ten atsidurtų Rusijos atominė energetika, taip pat šešėlinio laivyno daugiau laivų. Visą tą paketą turime paruošti.

Pradžia tam darbui tikrai buvo įvykis Sumose – tikrai buvo stimulas. Ir niekas aplink stalą negalėjo ignoruoti to baisaus veikimo. Net jeigu trečius karo metus tam tikri vaizdai tampa rutina – ten mūšio laukas, sudegusi technika – tai civilių žūtys, vaikų žūtys, jie niekada netaps rutina ir tai tikrai sužadina asmeniškai. Ir tą tikrai buvo galima jausti aplink stalą. Momentas yra. Kiek išliks to momento, kiek mums pavyks sudėlioti – priklausys taip pat ir nuo mūsų pastangų. Gerai, kad nesame vieni. Gerai, kad esame stiprioje Šiaurės-Baltijos šalių grupėje, didžiosios valstybės irgi tai remia. Ir aš tikiu, kad mums pavyks pasistūmėti.

Ar kituose failuose pavyks pasistūmėti – kalbant apie Ukrainos greitesnę narystę Europos Sąjungoje? Irgi tokio greito atsakymo neturiu. Turime per daug kliuvinių, kurių nepralaužia net tokios baisios tragedijos.

– Bet ar nėra, nepabijosiu to žodžio, apgailėtina, kad tam tikras valstybes tik tokios brutalios atakos gali mobilizuoti, o kai kurių pozicijų net ir tai niekaip nekeičia?

– Taip. Tokia yra realybė ir ypač, kai dabar tas neapibrėžtumas padidėja su vykstančiais pokalbiais dėl paliaubų, po to su būsimomis derybomis – taip, kai kas išnaudoja visą šitą situaciją sakydami, kad nieko nedarykime, tiesiog laukime ir žiūrėkime, kaip viskas toliau bus. Gal tiesiog, jeigu Ukraina pasiduos, mums nereikės nieko papildomai daryti. Nesakau, kad tai buvo išsakyta prie stalo. Bet aš numanau, kad apie tai yra galvojama.

– Tarsi toks planas B, sakykime.

– Taip. Ir kalbant apie sankcijas ar apie sankcijų pratęsimą, apie naujas sankcijas, kalbant apie Ukrainos greitesnę narystę Europos Sąjungoje, kalbant apie paramą Ukrainai – mes ją turėjome blokuotą. Vengrija ją blokavo – nežinau, kiek laiko, jau turbūt daugiau negu metai, mes 6,6 milijardo vis dar įšaldyto (turime – ELTA). Mes visą laiką atsiduriame į kliuvinį. Tada klausimas yra toksai: arba mes, kaip organizacija, vis dar priimame sprendimus vienbalsiai, arba mes nebe vienbalsiai juos priimame su visomis rizikomis. Arba mes tada jį priimame be vienos iš valstybių – tada iš viso klausimas, ką mes veikiame visi vienoje krūvoje. Arba elgiamės kažkaip tai dar kitaip. Ir aš tą klausimą ir keliu, ir sakau – kad žiūrėkite, tai yra pagrindinis momentas, dabar organizacija apsispręs, kaip mes funkcionuojame. Nes jeigu mes šį pusmetį neatidarysime derybinių blokų su Ukraina, jeigu mes nugriūsime ties sankcijomis, tai mes nebegalime kalbėti apie kažkokį geopolitinį Europos Sąjungos subjektiškumą, mes nebegalime kalbėti, kad mes galime turėti kokią nors įtaką pasaulyje. Turim tada grįžti namo ir persiskirstyti darbais.

– Bet veikiausiai tokia, sakykime, blanki ateitis ir nusimato. Artėja balsavimai dėl sankcijų pratęsimo ir Vengrija tikriausiai ir toliau blokuos – sunku įsivaizduoti, kas galėtų perkalbėti Orbaną. Iš to, ką jūs kalbate, ir iš tų ekspertinių prognozių, tai atrodo, kad Europos Sąjungai ne visai į kažkokią šviesesnę ateitį eina, labiau link kažkokios savo, kaip geopolitinės veikėjos, baigties?

– Ambicija yra, momentas yra geras ambiciją apibrėžti. Suprantame, kad mūsų, Europos Sąjungos, kaimynystė – ir ne vien tiktai apie karą prieš Ukrainą eina kalba, taip pat apie Artimuosius Rytus, Šiaurės Afriką (...) – mes turime natūralių saugumo interesų globaliai kaip Europos Sąjunga. Momentas yra tinkamas apsibrėžti. O viduje funkcionuojame su trikdžiais.

Kils klausimas, kaip mes juos išsispręsime. Vienas iš būdų yra pereiti prie kvalifikuotos balsų daugumos, atsisakyti vienbalsiškumo. Galų gale, turime prisiminti, kad ir Abiejų Tautų Respublika sugriuvo dėl perdėtai, per plačiai naudotos liberum veto teisės. Aišku, ne visiškai analogija, mes nesame čia valstybė Europos Sąjunga, bet situacija yra panaši – kai esame užstrigę su piktnaudžiavimu veto teise. Tai yra viena galimybė – apriboti balsavimo teises, sakant, kad tai yra prieštaraujanti praktika mūsų įsipareigojimams, o taip pat ir nuoširdžiam bendradarbiavimui. Tai yra principas, kuris užfiksuotas yra ir pamatinėje sutartyje. Kitas kelias – keisti patį sprendimų priėmimą. Tada reikia suprasti, kad ir Lietuva gali atsidurti tarp tų valstybių, kuri bus nepritarianti kažkuriam tai sprendimui, susijusiam su užsienio ir saugumo politika.

– Lietuva kažkada vetavo sankcijų paketą, kuris buvo per švelnus. Tai Vilniui veto teisė taip pat yra svarbi.

– Taip. Ir tada turėsime išmokti kitaip naviguoti. Bet taip pat, kaip dabar – nebebus. Tą turime suprasti ir dėl to reikia aiškiai apsibrėžti interesą. Mano reikalas yra besti į tai pirštu kaip į problemą. Kai mes kalbame apie sankcijas, mes turime būti objektyvūs – mes kalbame ne tiek apie Rusiją, apie sankcijų efektus, bet kalbame apie tai, kad kažkas trukdo priimti sankcijų paketą. Ir aš sau iš ateities taško žiūrint, iš 5 metų perspektyvos žiūrint atgal, neturėčiau paaiškinimo, tai kuo jūs ten visi užsiiminėjote ir ką jūs ten sprendėte, kaip ten apkamšyti pagalvėm kažkieno ego ar kažkokį mums prieštaraujantį interesą? Mes turėsime eiti aštriau šitoje temoje.

– Persikelkime kitapus Atlanto, bet nepabėkime nuo Ukrainos temų. Ataką Sumų mieste jūs pavadinot barbariška ir drastiška. Tuo metu JAV prezidentas Donaldas Trumpas sako – jam pranešė, kad Rusija padarė klaidą. Jūs čia apie tą pačią ataką kalbate? Kaip jūs vertinate šitą D. Trumpo pasakymą, kur akivaizdu, jog Vašingtonas nemato Rusijos kaip tokio agresoriaus per se, bet kalba apie kažkokią, vos ne įsivėlusią žmogiškąją ar kažkokią klaidą?

– Aš neimsiu komentuoti be konteksto šito pasakymo, ypač JAV prezidento. Daug ką, gali reikšti – nuo to, kad kažkas ne tą veiksmą padarė, iki to, kad Putinas padarė strateginę klaidą ir peržengė ribą, po kurios jau nebebus tokių pačių po pokalbių apie paliaubas. Aš nežinau, apie ką tai yra, bet tai gali reikšti daug ką.

Be jokios abejonės, Lietuvos pozicija šioje temoje aiški ir labai konkreti: agresorius yra Rusija, auka yra Ukraina, tarptautinė teisė – Ukrainos pusėje, niekada nesutiksime su teritorijos atidavimu Rusijai ar okupacijos pripažinimu ir kitokiomis sienomis negu 1991 m. Ukrainos sienos. Tai čia yra užrašyta, taškas padėtas ir to nebekvestionuojame. Ir mums tie klausimai nekyla, ir mums nekyla problemų, mūsų liežuvis apsiverčia įvardinti viską tiksliai.

Ten kaip yra matoma situacija ir kaip yra interpretuojama, turbūt, priklauso ir nuo intereso pravesti vis dėlto pokalbius dėl paliaubų iki galo. Mes suprantame, kad irgi yra tam tikros kantrybės ribos ir JAV prezidento. Tai matysime, ką tai reiškia pagal tai, kokie bus toliau veiksmai. Bet tai yra akivaizdus pasityčiojimas iš tų pastangų, tai yra akivaizdus spjūvis į veidą visoms diplomatinėms pastangoms ir investuotam laikui, ir dėliojamiems paketams, su visa žala prisiimama ir spaudimu tai pačiai ir Amerikos pusei. Na, reikia suprasti, kad tai yra tikrai sudėtingas darbas, kurio ėmėsi JAV prezidentas, išsikėlė ambiciją jį padaryti ir mato, kad iš Putino pusės yra visiškai priešingi veiksmai. Jis didina vaikų žūčių skaitliuką. Na, tai žinoma, kad tai pakerta tas pastangas. Žinoma, kad dėl to yra ir ta turbūt paaštrėjusi retorika. Tiktai ne visada tinkamu adresu.

– Ar antradienio nakties retorika yra tinkama? Prezidentas Donaldas Trumpas, vėlgi kalbėdamas apie Ukrainą, įvardijo 3 karo kaltininkus (...) – jis pasakė, kad dėl karo kaltas yra ir Volodymyras Zelenskis. Atsispiriant nuo to, ką jūs kalbate – kad Vašingtonas lyg ir ieško tų derybinių pozicijų ir galbūt ta aštrėjanti retorika gali būti vienas tokių techninių ar taktinių judesių, bandant susodinti valstybės prie derybų stalo – bet ar jūs galite pateisinti tokius pareiškimus, kurie, kai kurių vertinimu, gali tiesiog būti sulyginami su Kremliaus propaganda?

– Aš neturiu abejonių dėl paties ketinimo. Ketinimo sustabdyti karą, pasiekti paliaubas, susiderėti dėl ilgalaikės taikos. Ir mūsų interesas yra įdėti, kad tai būtų teisinga taika. Mes irgi norime, kad ji būtų ilgalaikė. Aš neturiu abejonių tomis pastangomis.

Tai, kad jos bus sudėtingai realizuojamos, aš irgi neturėjau abejonių, nes kitoje pusėje yra galvažudys, kurį mes ne kartą matėme veiksme, kokių priemonių imasi, ir kad tai bus sunku. Ir akivaizdu, kad kliūtys jau ir yra – Putinas. Kaip tas bus apeita ir kada jau ta kantrybė bus ištempta, kada bus pereita prie kietesnių priemonių – mes pamatysime. Bet aš tame kontekste matyčiau ir šiandienos (antradienio nakties – ELTA) tuos pasisakymus, kurių aš tikrai nesiimsiu vertinti, nes aš žinau atsakymą – tai yra ne taip. Karą sukėlė viena valstybė ir vieno žmogaus ambicija užgrobti jėga tiesiog daugiau teritorijų. Viskas, taškas.

Ir čia mes neturėtume grįžti atgal ir žiūrėti, kur čia galėtų būti vienaip ar kitaip pagrindžiamas kažkoks kitoks, alternatyvus matymas. Nėra čia alternatyvios interpretacijos, čia yra viskas labai aišku. Klausimas yra – kaip išjudėti į priekį. Ir tai sakydamas, dar kartą pabrėžiu, gal mes remiame Jungtinių Amerikos Valstijų pastangas pasiekti diplomatinėmis priemonėmis procesą ir raginame, ir ką aš pats dariau – nepamiršti, kad yra ir kietų priemonių arsenalas, kur Europos Sąjunga gali labai pozityviai prisidėti, kad jos būtų efektyvesnės. Ir Lietuva yra pasiryžusi tą daryti. Žiūrėkime, kiek tai tęsis.

Ši savaitė yra Didžioji savaitė, pasieksime Velykas – aš net neabejoju, kad (Rusija – ELTA) Velykom paserviruos mums dar kažkokį baisesnį dalyką. Galbūt ten bus jau tas lūžio taškas, kai sakysime: gerai, žiūrėkite, reikia didinti sankcijas (...).

– Dar kalbant apie JAV – tęsiasi tos diskusijos dėl signalų, ar Vašingtonas ketina patraukti karius iš Rytinio NATO flango. (...) Visgi, pasižiūrėkime į šitą klausimą šiek tiek per kitą perspektyvą – per santykių su Kinija perspektyvą. Dovilė Šakalienė ne kartą yra kalbėjusi, kaip ir kalbėjo buvusios valdančiosios daugumos atstovai ir jūsų pirmtakas Gabrielius Landsbergis – jie sako, kad Lietuvos pozicija Taivano ir Kinijos atžvilgiu yra vienas iš tų svertų, dėl ko Vilnius galbūt gali būti labiau išgirstas Vašingtone. (...)

Jūs irgi esate kalbėjęs, kad būtų gerai turėti ambasadorių, atstatyti normalų diplomatinį ryšį. Bet ar šioje vietoje Lietuva nerizikuoja atsidurti, taip sakant, ne visai geruose Amerikos puslapiuose? Bandant atrasti, kad ir normalų kitų Europos Sąjungos valstybių kontekste diplomatinį santykį su Kinija – ar Lietuva nerizikuoja prarasti tam tikrų svertų įvairiose derybose ir pokalbiuose su Vašingtonu?

– Žiūrint, kas yra turinyje. Man atrodo, Lietuvoje mes perdėm linkę į tokius „arba – arba“ poliarizuotus atsakymus: jeigu norime kažką normalizuoti, tai turbūt jau čia viską norime padaryti ir visas savo svajones ten sudedame, ir kažkokius didelius lūkesčius, ir panašiai. Jeigu ne, tai reiškiasi viską nubraukiame, nutraukiame, uždarome ir savo ambasadą. Yra labai daug erdvės per vidurį.

Aš tik noriu jus patikinti, kad ambasados klausimas (...) – jis buvo nepertraukiamai judinamas ir bandomas išspręsti buvusios Vyriausybės beveik visą laiką. Ir tai, kad mes norime tai padaryti – nėra nieko naujo ir jokio čia didelio pokyčio nėra. Yra noras pasiekti tą minimalų diplomatinio atstovavimo lygmenį, kad turėtume ten ambasadą. Rusija yra agresorius, Rusija vykdo karą prieš Ukrainą – mes turime Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje, kuri funkcionuoja. Taip, mes neturime ambasadoriaus, bet ambasada yra ir yra ten sprendžiami, visų pirma, konsuliniai klausimai, nes mes ten vis dar turime Lietuvos Respublikos piliečių. Tai, kai mes kalbame apie Kiniją, mes kalbame apie ambasadą, tai yra tai, kas numatyta kaip diplomatinė atstovybė – kad turėtų funkcionuoti Pekine, spręsti einamuosius klausimus.

Ar tai perverčia aukštyn kojom mūsų priėjimą ar požiūrį, ar laikyseną atskirais klausimais? Ne, tai nieko nereiškia. Tai yra bazinis minimumas. Ir tai nenormalu, kad mes jos (ambasados – ELTA) neturime. Ne Lietuva ją uždarė, Kinija ją uždarė. Tai mes nuo to ir atsispiriame. Viskas. Kol neturime savo diplomatinės atstovybės, apie kažką tai kitką šnekėti yra tiesiog spekuliuoti, nes mes neturime bazinio minimo.

Kita yra mūsų santykių su Kinija dalis susijusi per Europos Sąjungą. Ten, kur mes 27 sprendžiame. Ir tikrai negerai buvo daroma, kai buvo skaldoma ta 27 politika – taip pat ir Lietuvos pastangomis, kai turėjome 16+1 formatą, 17+1 (formatą – ELTA), kas neprisidėjo prie vieningos pozicijos. Dabar mes sakome, kad Europos Sąjungos pozicija turi būti vieninga dėl politinių santykių ir taip pat dėl prekybinių santykių. Ir taip pat dėl visų kitų dalykų – ir dėl sankcijų, ir dėl Kinijos laikysenos padedant Rusijai vykdyti agresiją prieš Ukrainą. Mes dėl to net neabejojame ir esame fiksavę, kad Kinija yra lemiantysis įgalintojas Rusijos agresijai. Ką reiškia lemiantysis? Tai reiškia, kad jeigu mes jį išimame iš formulės, jeigu Kinija neteikia dvigubos paskirties prekių, įvairiausios pramoninės įrangos karinei technikai gaminti, tai reiškiasi, kad Rusijos galimybės tokiu tempu vykdyti agresiją sumažėja. Va, ką reiškia įgalintojas. Ir Kinija tą vaidmenį atlieka. Tai mes į visus šituos klausimus neneriame, atsakydami dėl diplomatinės atstovybės reikalo Pekine, nes Kinijos diplomatinė atstovybė Lietuvoje veikia vis dar. Tai mes norime, kad lygiai taip pat veiktų pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir mūsų (atstovybė – ELTA)... Tai yra bazinis minimumas.

– Ir URM šiuo klausimu dabar dirba, taip? Laikomas kažkoks kontaktas?

– Taip, yra dirbama. Ir aš nemanau, kad reikėtų apie tai viešai komentuoti, dalintis, ką padarėme šiandien, ką planuojame padaryti rytoj. Tikrai informuosime iš karto, kai pasieksime kokį nors rezultatą. Tačiau kalbėt apie ką nors kita, kol nepasiekėme šito rezultato, yra tiesiog beprasmiška.

– Ar gali būti, kad bandant gerinti santykius su Kinija, jūs suplanuosite vizitą į Pekiną? (...) Ar jūs vyktumėte į Pekiną, bandant gerinti tą santykį ir atkurti ambasadą?

– Atidarykime iš pradžių iš naujo Lietuvos Respublikos ambasadą tarptautinės teisės ir Lietuvos Respublikos įstatymų rėmuose. Ir tik tada galėsime kalbėti apie ką nors daugiau. Dabar aš tam visiškai neturiu jokių priežasčių, nes nėra net to žingsnio.

Kitas dalykas – mes tikrai kalbėdami apie tai, kad mums reikia ten turėti diplomatinę atstovybę, nes tai yra ir mūsų, galų gale, interesas, ir turbūt Kinija nori ir toliau turėti savo diplomatinę atstovybę Vilniuje – tikiuosi – tai mes nenubraukėme visų kitų mūsų saugumo interesų ar vertinimų, kurie susiję su Kinijos veikla. Ir jeigu kažkam atrodo, kad Lietuvos yra trumpa atmintis ir užmiršime, kas paskutinius kelis metus įvyko, kokios ekonominės prievartos priemonės prieš Lietuvą buvo taikytos, tai to nebus. Ekonominis saugumas mums išlieka prioritetu bet kokiuose ekonominiuose, prekybiniuose santykiuose su Kinija, nes mes esame gyvas pavyzdys, kaip veikė Kinija. (...). Tačiau vėl – aš visus tuos klausimus atsieju nuo to, ką jūs uždavėte iš pat pradžių – ką mes dabar norime padaryti diplomatiniuose santykiuose su Kinija. Aiškus, konkretus, apibrėžiamas, net nupaišomas rezultatas.

– Pakalbėkime dar apie nacionalines sankcijas. Seime kelią skinasi Ribojamųjų priemonių įstatymo paketas, norima pratęsti nacionalines sankcijas Rusijos ir Baltarusijos piliečiams. Jūs dar dirbdamas Prezidentūroje visada pasisakėte, kad turėtų Rusijos ir Baltarusijos piliečiams sankcijos būti vienodos. Visgi, Užsienio reikalų ministerija Seimui pateikė tokį įstatymo projektą, kur išlieka tam tikros išlygos. (...) Kodėl gi, visgi, atnešėte tokį įstatymo projektą, kurį iš esmės paliko buvusi valdančioji dauguma?

– Dėl to, kad dėl jo buvo nusistovėjęs konsensusas. Mes du kartus turėjom pamatines diskusijas – 2023 metais, kai Respublikos Prezidentas vetavo pirmą kartą parengtą Ribojamųjų priemonių įstatymą. Ir vienas iš kriterijų – kiek pamenu, ten buvo ir daugiau punktų – bet buvo taip pat ir sąlygų Rusijos ir Baltarusijos piliečiams suvienodinimas. Tada Seimas nusprendė kitaip ir, beje, dabartinių aršių pasisakytojų už kitą poziciją balsais. (...)

Tada mes turėjom antrą kartą galimybę apie tai diskutuoti 2024 metais, kai buvo pratęsinėjamas įstatymas. Ir tada vėl nusistovėjo tokia pozicija, kad nepilnoje apimtyje paliekame dar kelias priemones, kurios yra taikomos skirtingai – dėl apklausų ant sienos ir dėl nekilnojamo turto įsigijimo. Ir dėl to Vyriausybės pozicija buvo: na, jeigu jau du kartus prasitikrinome Seime, toks buvo konsensusas, imame tą patį projektą, dedame jį pratęsimui ir judame tokiu būdu į priekį. Bus diskusijos Seime – pamatysime, koks yra apetitas.

Tai taip dabar ir vyksta. Aš šitoje vietoje nematau, iš tikrųjų, didelės dramos, nes per 2 metus (įstatyme įtvirtinta – ELTA) pozicija veikė esamą situaciją ant žemės. Atsimenu, buvo tikrai keliamas klausimas – ir pats tą klausimą kėliau – dėl sienos kirtimų į Baltarusiją, kai asmenys yra gavę leidimą gyventi Lietuvoje humanitariniais pagrindais, t. y., dėl jiems kylančios grėsmės Baltarusijoje. Tai mes tą skaičių kartais sumažinome dėl aktyvios Užsienio reikalų ministerijos veiklos ir žinutės, duodamos tai bendruomenei. Mes esame pakeitę tą situaciją.

Kitas gi dalykas – mes irgi turėtume žiūrėti, kokį poveikį tai turi pas mus esantiems žmonėms ir Baltarusijos piliečiams. Dinamika čia vyksta. Mes negalime paimti vienos nuotraukos, kuri buvo 2023–2024 metais, ir pasakyti, kad dabar viskas tas pats yra išlikę 2025-ais. Bet ta dabartinė vykstanti diskusija ir leis pasitikrinti, kur mes esame. (...)

– Ministerijoje bręsta pataisos šiam įstatymo projektui, susijusios su vienašališku ekonominių sankcijų pritaikymu, atsispiriant nuo to, kad neaišku, kaip eisis sankcijų pratęsimas Europos Sąjungos lygmeniu. Visgi, premjeras Gintautas Paluckas sako, kad mažų mažiausiai tokie sprendimai, tokie judesiai turėtų vykti regioniniu lygmeniu. Jūs su premjeru kalbėjotės apie šitą siūlymą, nes lyg ir pozicijos skiriasi? Ir kartu, visgi, ekonominės sankcijos yra Europos Sąjungos prerogatyvoje. Ar nemanote, jeigu Seimas pritartų tokiems siūlymams, jeigu Lietuva imtųsi kažkokių pritaikymų, kad gali pasikartoti panašus tarptautinis skandalas, kokį turėjome praėjusioje Seimo ir Vyriausybės kadencijose su Kaliningrado tranzito klausimu – kai buvo diskusija, ar europinės sankcijos buvo teisingai perskaitytos?

– Tikrai esame kalbėję ir su premjeru, ir pačią idėją Vyriausybėje esu vieno iš pasitarimų metu pristatęs, taip pat ir kitoms institucijoms esame pristatę patį sumanymą.

Aš tik atskirsiu – viena dalis yra numatyti instrumentą įstatymo lygmenyje, sakantį, kad mes tam tikroms sąlygoms esant, esant Vyriausybės sprendimui, galime įvesti nacionalines ekonomines sankcijas. Tai yra vienas dalykas – numatyti instrumentą. Kitas – apibrėžti sąlygas, o tai kada mes tą instrumentą naudosime ir kas turėtų būti? Tai vienas iš jų (sąlygų – ELTA) – tai, kad nėra Europos Sąjungos sankcijų tam objektui, ką norime sankcionuoti, paveikti. Kitas – kaip mes veiktume čia, regione. Ir aš čia pritariu premjero vertinimui – jos (sankcijos – ELTA) efektyviausios būtų tada, kai veiktų regioniškai, ir jeigu mes galėtume formuoti ir bloką valstybių, kurios nepraleidžia prekių judėjimo į priešiškas valstybes. Šitoje vietoje, žinoma, mes kalbame apie Rusiją, Baltarusiją ir apie tuos scenarijus, kurie gali įvykti, jeigu Europos Sąjungai nepavyktų sankcijų pratęsti. Tai mums čia dar ilgas kelias iki to laukia. Žinia yra tokia, kad perkėlimas į individualų valstybių lygmenį yra vienas iš planų B, C, D, kuriuos mes turime pasiruošti, jeigu Europos Sąjunga užlūžta su sankcijų pratęsimu.

Na, tai yra ir spaudimas, Lietuvos ir mano pokalbių objektas su Europos Komisijos ir kitais atstovais Europos Sąjungoje, kalbant – žiūrėkit, duokite bent kelis planus, ties kuriais mes galime dirbti. Vienas iš planų – perkelti tai į valstybių narių lygmenį su tam tikromis pasekmėmis, kaip sankcijų politika atrodys ateityje.

Estija turi tokį reguliavimą šiuo metu. Lietuvos Ribojamųjų priemonių įstatyme de facto dėl žemės ūkio produktų ir pašarų irgi yra, yra įvestas tas apribojimas ir sistema nesugriuvo, mes dėl to priekaištų nesame sulaukę. Tai yra galimybė turėti įrankį ir ruoštis kitiems scenarijams, nes mes, panašu, kad nebegalėsime remtis vien tiktai tokiu numanomu Europos Sąjungos narių solidarumu, pratęsiant sankcijas. Sankcijos pratęsinėjamos kas 6 arba 12 mėnesių, mums svarbiausios yra sektorinės Rusijos sankcijos, pratęsinėjamos kas 6 mėnesius. Sekantis pratęsimas laukia liepos 31 dieną. Lietuva daro savo namų darbus, tai yra stipri žinia visai Europai – darykite savo.

– Visai pabaigai – pakalbėkime apie diplomatinės tarnybos tam tikrus klausimus ir ambasadorių skyrimus. Šią savaitę darbus Briuselyje pradeda naujasis ambasadorius NATO Darius Jauniškis. Kas atnešė šią kandidatūrą ant stalo – jūs pateikėte, ar prezidentas Gitanas Nausėda, nes tai yra vadinamasis įdiplomatinimo atvejis?

– Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms ir vadovauja, ir vadovaus tikrai ne vienas žmogus, kuris bus paskirtas ne iš diplomatų rato. Mes jau dabar turime ne vieną tokį pavyzdį – tris – ir turėsime ir ateityje. Aš esu įsitikinęs, kad tai yra gerai, kad tai yra reikalinga ir reikia tiesiog tęsti tą praktiką.

– Bet kas pasiūlė Darių Jauniškį?

– Kaip ta virtuvė atrodo, kas ir kur, kokios kandidatūros buvo pateiktos – aš manau, kad ir ateityje turėtų išlikti ten, kur ji turi būti – tai yra uždarai. Tol, kol nėra suderinta tarp visų valstybės dalyvaujančių institucijų.

– Bet kai mes kalbame apie įdiplomatinimo atvejus, kai yra ne diplomatiniu konkursu, ne iš Užsienio reikalų ministerijos diplomatinio flango žmogus, tokią teisę įdiplomatinti turi tik prezidentas ir ministras. Jeigu neklystu, praeitoje kadencijoje ministras savo įsakymu buvo pakeitęs tą tvarką. Tai susidaro įspūdis, kad šią pavardę veikiausiai jums pasiūlė prezidentas.

– Mes čia maišome turbūt kelis procesus: tai, ką mes vadiname įdiplomatinimu – ir tos praktikos tikrai dabar nėra ir tikiuosi, kad taip ir išlaikysime – tai yra kai iš išorės žmonės yra įtraukiami diplomatinę tarnybą, jie gauna diplomato statusą ir tampa karjeros diplomatais. Tai čia mes turbūt tą vadiname įdiplomatinimu.

– Na, nevisai.

– Paskyrimas ambasadoriais žmonių, tai taip ir yra – Lietuvos Respublikos atstovai užsienyje, tai kaip apibrėžia ir Diplomatinės tarnybos įstatymas, bet tai nėra įdiplomatinimas, tai nėra karjeros diplomatai. Ir, man atrodo, visi atvejai, kai mes viešai diskutuodavome apie atskiras pavardes, kaip jos atsirado, kas yra viename ar kitame sąraše – diskredituodavo ir mūsų diplomatus, kurie tame dalyvauja (...), ir pačią sistemą, ir apsibrėžtus principus. Nes jeigu esame apsibrėžę, kad norime laikyti tai uždaru procesu (jis gali būti atviras, beje), kadaise dar nusprendėme ir įslaptinti šitą procesą, (...) tai aš tikrai nebūsiu tas, ir su savo profesine praeitimi, kuris pirmas pradėsiu viešai komentuoti, nes aš manau, kad tai yra negerai. Nebent nuspręstume kitaip.

Aš matau pridėtinę vertę to, kaip procesas dabar yra suorganizuotas. Mes turime jau suderintus kandidatus ir kandidates į ambasadorių postus, be perteklinių ir aistrų, ir pavardžių mėtymo į žiniasklaidą. Aš labai dėl to esu dėkingas visoms institucijoms, kurios tame procese dalyvavo. Tai rodo pagarbą, visų pirma, Lietuvos Respublikai ir kandidatams. Ir taip turėtume daryti ateityje.

– Visgi, neatsakote, iš kur Dariaus Jauniškio pavardė atsirado. Bet Darius Jauniškis kadaise buvo jūsų vadovas Valstybės saugumo departamente, buvote jo pavaduotojas – yra tam tikras, sakykime, praeities ryšys. Dariaus Jauniškio kandidatūrą į Valstybės saugumo departamentą kadaise teikė prezidentas Gitanas Nausėda. Gitanas Nausėda yra ir jūsų buvęs vadovas, dirbote jo komandoje netrumpą laiką. Nekalbant apie pono Jauniškio kompetencijas, sugebėjimus, patirtį, ryšius užsienyje – ar jums pačiam šitas paskyrimas nekelia ir nesudaro tam tikros interesų konflikto regimybės?

– Ne, aš neturiu jokio absoliučiai privataus intereso su Dariumi Jauniškiu. Taip, aš turiu profesinį kelią, kuris man leidžia garantuoti ir referuoti į konkrečias situacijas, nurodančias Dariaus Jauniškio asmenines ir dalykines savybes, kurios jam leidžia dirbti šitas pareigas. Ir aš dėl to esu ramus. Aš neturiu privačių interesų ir aš turiu valstybinį interesą, viešą interesą prieš save.

Darius Jauniškis 35 metus dirbo Lietuvos Respublikai, jis prisiekė 1990 metais Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriuje, 3 kartus apdovanotas Vyčio kryžiumi, jis yra buvęs karys, žaliukas, žvalgas. Dabar bus puikus diplomatas. Kokios čia gali būti abejonės? Aš turiu interesą, kad Lietuvos valstybei būtų gerai atstovaujama NATO, nes dabar yra kritinis momentas, kai mums reikia užtikrinti saugumo interesus. Ir tai yra žmogus, kuris nueis ir tą padarys. Ir aš dėl to esu tikras ir ramus.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt