Pašventupyje diskutuos apie pieno ūkių ateitį

Kaunas

„Gyvenimo“ nuotr.

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

44682

Tradicinėje Joninių vietoje netoli Kauno marių, žinomo šalies ūkininko ir rajono politiko Jono Vilionio sodyboje Pašventupio kaime, liepos 13 d. vyks tarptautinė konferencija apie pienininkystės ateitį, bus paminėtas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos 25-metis. Renginyje dalyvaus mūsų šalies pieno ūkių, perdirbimo bendrovių, mokslo įstaigų atstovai, Vyriausybės ir Europos Parlamento nariai, taip pat Europos pieno tarybos vadovas.

Istorijos bangose

„Šiandien niekas negali pasakyti, kas laukia šalies pieno ūkio,“ – tvirtina ilgametis LPGA vadovas Jonas Vilionis.

Mūsų kraštietis, pirmosios Lietuvos žemės reformos autorius prelatas Mykolas Krupavičius valstybės kūrėjus regėjo kaime, linkėjo ateityje kaimui tapti raudonu, mintyje turėdamas mūrinius raudonų plytų statinius. Pirmieji apie agrarinio sektoriaus pažangą 1926 metais pranešė pieno nugriebimo punktai, kuriuos valdė patys ūkininkai.

Po pusę amžiaus trukusios okupacijos drauge su valstybe atkurtoji žemdirbių savivalda taip pat pradėjo nuo pieno gamintojų, naujųjų ūkininkų, konsolidavimo.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidento J. Vilionio teigimu, Kaune, 1991 m. atkurtuosiuose Žemės ūkio rūmuose, jų vadovai prof. Antanas Stancevičius ir inžinierius projektuotojas Romas Kaunas pieno gamintojų sambūrį laikė strategine žemdirbių savivaldos organizacija, kuri savo pavyzdžiu paskatintų vienytis ir kitų agra-rinių sričių atstovus.

Nuo 1993 m. sausio per keletą mėnesių iniciatyvinė mokslininkų ir žemdirbių atstovų grupė sukūrė asociacijos įstatus, sukvietė suvažiavimą. Jame dalyvavo nemažai mokslininkų, žemės ūkio bendrovių, pieno perdirbimo įmonių atstovų, taip pat pirmieji ūkininkai iš septyniolikos rajonų. Mūsų rajonui atstovavo ūkininkas Alfonsas Stanaitis.

Pirmuoju LPGA pirmininku buvo išrinktas žinomas agrarininkas ir vadybininkas, tuometis Seimo narys Vincentas Pranevičius. Asociacijos susirinkimuose svarstyti pieno ūkių kūrimo, modernizavimo, žaliavos kokybės klausimai.

Bendros rinkos žvalgytuvės

Nuo 1994 m. iki 2000 m. asociacijos vairą laikė ūkininkė ir verslininkė O. Baltrušaitienė. Jos dėka pieno gamintojų savivalda sustiprėjo ir tapo reikšminga jėga. Būtent tuo laikotarpiu prasidėjo pirmosios žvalgytuvės dėl Europos šalių bendros agrarinės rinkos, pieno gamybos klausimai buvo įtraukiami į Vyriausybių posėdžių darbotvarkes. Tuo laikotarpiu žemdirbių savivaldai reikalaujant pradėta viešai skelbti pieną superkančias ir perdirbančias įmones, deklaruoti kainas ir atsiskaitymo sąlygas.

Remiantis ŽŪM informacija, 1996 m. rugsėjo mėn. Alytaus apskrityje veikė keturios valstybinės pieninės: dvi Alytuje, Lazdijuose ir Varėnoje, už pieno kilogramą vidutiniškai mokėta 55 ct (aukščiausia rūšis), 54 ct (I rūšis) ir 53 ct (II rūšis). Kauno apskrityje veikė 8 akcinės bendrovės: „Beržų kompleksas“, „Kaišiadorių pieninė“, „Kauno pienas“, „Kauno sūrinė“, „Kėdainių pienas“, „Šėtos sūrinė“, „Prienų pienas“, „Raseinių pieninė“, už žalio pieno kilogramą mokėta 63, 60 ir 57 ct. Beveik visi supirkėjai už žaliavą mokėjo grynais, atsiskaitydavo kartą per mėnesį.

LPGA drauge su ŽŪR specialistais parengė pieno gamybos kaštų skaičiuotę. Išeities tašku paimtas 20-ties karvių ūkis, kuriame galvijai laikomi tvarte pririšti, per laktaciją iš karvės melžiama 4 500 kg pieno, pašarai gaminami ūkyje, perkami tik mineraliniai priedai, ūkio technika – sovietinė. Paskaičiuota, jog toną pieno pagaminti užtrunkama 47 val., minimaliam atlyginimui siekiant 400 Lt/mėn., už darbą pagaminant toną pieno tektų sumokėti 144,2 Lt, dyzelinis kuras tam pačiam pieno kiekiui pagaminti kainuotų 56,64 Lt, elektra – 4,16 Lt, išlaidos pašarams – 468 Lt, kapitaliniai įdėjimai vienai karvės vietai fermoje įrengti – 16 092 Lt, amortizaciniai atskaitymai pastatams – 82,83 Lt, įrengimams – 26,26 Lt, bandos atstatymo išlaidos – 100 Lt, kitos nenumatytos išlaidos – 16,76 Lt. Pajamos gaminant pieną: 33,3 Lt – už veršelį ir 22,2 Lt – už mėšlą. Galutinė pieno savikaina – 843,35 Lt/t. Pieno gamybos rentabilumas – 210,84 Lt/t, galutinė pieno kaina – 1054,2 Lt/t.

LPGA tarybos pirmininkė O. Baltrušaitienė 1997 m. balandžio mėn. raštu kreipiasi į Seimo ir Vyriausybės vadovus dėl pieno supirkimo kainų. Kreipimąsi savo parašais patvirtino dar šešių žemdirbių savivaldos organizacijų vadovai.

Vadovaujantis „Žemės ūkio ekonominių santykių reguliavimo įstatymu“ prašoma numatyti minimalias ribines pieno supirkimo kainas: 1 000 Lt/t – už aukščiausios rūšies pieną ir 800 Lt/ t – už pirmos rūšies, taip pat reikalaujama sugriežtinti atsiskaitymo už supirktą pieną tvarką, numatyti, jog pieno gamintojų ir perdirbėjų santykiai būtų reguliuojami sutartimis.

Vyriausybei parengus 1998 m. pieno supirkimo kainų projektą, LPGA vėl siunčia raštą, kuriame tvirtinama, jog siūlomos pieno supirkimo kainos nėra ekonomiškai pagrįstos. Tais pat metais rengiamos Pieno supirkimo taisyklės, standartiniai reikalavimai pieno kokybei, pieno perskaičiavimo iš litrų į kilogramus metodika ir pan.

„Ūkininkai dažnai dejuoja, jog verslas nuostolingas, – kalba LPGA prezidentas J. Vilionis, – Pieno gamyba pelninga gali būti žinant ūkio strateginius tikslus ir jų atkakliai bei motyvuotai siekiant.“

Kovos dėl pieno supirkimo kainų

Trečiuoju LPGA vadovu 2000 m. sausį buvo išrinktas raseiniškis ūkininkas V. Ročka. Jis inicijavo pieno gamintojų ir perdirbėjų derybas, rengė sutartį dėl žaliavos kainų. Po metų asociacijos vairą perėmė Klaipėdos r. ūkininkas Bronius Markauskas.

Į ŽŪR atėjo nauji vadovai, imta ieškoti žemdirbių savivaldos susitarimų su politinėmis partijomis, pieno gamintojais imta manipuliuoti, stabdyti jų iniciatyvas arba nukreipti klaidinga kryptimi. Tuo pasinaudojęs verslas iki minimumo sumažino žaliavos supirkimo kainas.

Prieita iki tokio absurdo, kai už supirkto pieno kilogramą Žemaitijos ūkininkai turėjo primokėti po keletą centų už kiekvieną kilogramą, esą pieninė turėjusi nuostolių utilizuodama nekokybišką pieno žaliavą. Vyriausybės vadovui Algirdui Mykolui Brazauskui LPGA 2003 m. gegužės 13 d. adresuoja viešą kreipimąsi dėl ūkininkų patiriamos skriaudos.

Rašte teigiama, jog per 2002 m. žemdirbių pajamos už parduodamą pieną sumažėjo 58 mln. Lt, per 2003 m. jos sumažės dar 130 mln. Lt (apie 25 proc.). Pieno gamybos kaštai – 65 ct/kg vasarą ir 75 ct/kg žiemą, o kaina nepadengia savikainos. Vyriausybė tyli. 2003 m. gegužės 19 d. žemdirbiai surengia masinę protesto akciją, keturiose Lietuvos vietose su traktoriais blokuoja kelius. Kalvarijoje susirenka tūkstantis žmonių, Klaipėdoje – apie 800, Pasvalio r. ties Saločių muitine – 200, Joniškio r. ties Kalviais – 600. Akcija trunka tris dienas, prieš žemdirbius metamos mechanizuotos policijos pajėgos.

Premjeras A. M. Brazauskas pareiškia: „Užtverti kelių jokia savivaldybė neleido. Mitinguoti – prašau. Turi teisę šitą daryti, bet kenkti bendram valstybės gyvenimui neturi teisės.“ Tuometis žemės ūkio ministras Jeronimas Kraujelis savo kreipimesi rašo: „Teisingų sprendimų ant kelio neįmanoma rasti“.

Po to socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė ėmėsi priemonių: devyni pieno gamintojų atstovai gavo realias laisvės atėmimo bausmes, teistumas iki šiol lydi ir tuometį LPGA vadovą B. Markauską. Tačiau pieno supirkimo kainoms palaikyti, atsiskaityti su žemdirbiais Vyriausybė skyrė 56 mln. Lt. Beveik visa ši suma atiteko keturioms pieno perdirbimo bendrovėms: „Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“ ir „Vilkyškių pieninė“.

Nuo 2006 m. asociacijai vadovauja Prienų r. ūkininkas J. Vilionis. Beveik dvejus metus (2009-2011 m.) jo pareigas buvo perėmęs žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Andriejus Stančikas, o J. Vilionis buvo nominuojamas kaip asociacijos tarybos pirmininkas.

Viltinga pieno ūkių ateitis

„Šiandien niekas negali pasakyti, kas laukia Lietuvos pieno ūkio, – sako LPGA vadovas J. Vilionis, – jau trejus metus asociacija priklauso Europos pieno tarybai. Dalyvaudamas jos asamblėjose įsitikinau, jog man dėl skriaudžiamo Lietuvos pieno gamybos sektoriaus susideginti neteks. Esame maži, bet mūsų balsas girdimas, į jį įsiklausoma“.

Lietuvos kaimui skaudžių pasekmių paliko po to, kai 2004 m. pradėtas vadinamasis ūkininkų ankstyvas pasitraukimas iš žemės ūkio veiklos. Kaimo gyventojai išregistravo turimas karves, bet jų pieną toliau tiekė į rinką. Tai buvo naudinga žaliavą superkantiems kooperatyvams, tačiau išbalansavo kainodarą.

Neseniai ES vėl skyrė paramą ūkininkams, mažinantiems pieno gamybą. „Asociacija atsidūrusi interesų kryžkelėje, – kalba LPGA prezidentas J. Vilionis, – jai priklauso ir bendrovės, ir kooperatyvai, ir ūkininkai, tačiau nario mokestį susimoka tik stambieji ūkiai, o iškovojimais naudojasi visi pieno gamintojai. Tai nėra teisinga. Mums kainuoja narystė Europos pieno taryboje.“

Praėjusių metų liūtys labiausiai nuskriaudė augalininkystės ūkius, pašarų pristigo ir didžiųjų pieno fermų savininkai. Vis garsiau imama kalbėti, jog krizėms atsparesni vidutinio dydžio, „europinio standarto“ pieno ūkiai su pusšimčio karvių banda.

Provokuojamosios kalbos, jog šalyje nereikia tiek pieno ūkių, tėra manipuliacijos visuomenės nuomone. Kasdien iš užsienio Lietuvos pieninės įsiveža po tūkstantį tonų pieno žaliavos. Vadinasi, šalyje trūksta pieno.
„Lietuviškas pienas –strateginė žaliava, kuri perdirbama ir eksportuojama valstybei sukuria didelę pridedamąją vertę, – kalba LPGA prezidentas J. Vilionis, – vienas pieno ūkis su 20 ha žemės ir 20 melžiamų karvių Vokietijoje sukuria 25 darbo vietas. Tikėtina, jog panašiai yra ir Lietuvoje.“

Pasak J. Vilionio, Lietuvos pieno gamintojų asociacija nuo jos įkūrimo 1993 m. patyrė ir užfiksavo visus nacionalinio pieno ūkio pokyčius. Starto metu šalies žemdirbiai laikė 737 821 karvę, iš vienos per laktaciją statistiškai buvo melžiama 2910 kg pieno. Karvių laikytojų skaičius fiksuotas tik nuo 1996 m. Tuo metu 267,5 tūkst. kaimų ir miestelių gyventojų laikė 586 049 melžiamas karves, vidutinis kiekvienos produktyvumas siekė 3093 kg. Karvių skaičiaus kaitai įtakos turėjo ir pieno supirkimo kainos, ir šalies politikų sprendimai.

Pavyzdžiui, 1998 m. melžiamų karvių padaugėja iki 615 253, o 1999 m. jų lieka 540 952. Priminsime, jog tais metais Rusijoje prasidėjo ekonominė krizė, o būtent į tą šalį buvo eksportuojama apie 60 proc. Lietuvoje pagamintos pieno produkcijos. LPGA vadovo J. Vilionio teigimu, vidaus rinka išliko labili dėl menkų nacionalinio pieno perdirbimo verslo konkurencingumo gebėjimų.

Ekonominius sunkumus šalies pieno gamintojai patyrė 2003 m. Kelių blokados baigėsi ūkininkų teismais ir Vyriausybės nustatyta minimalia pieno supirkimo kaina – 35 lietuviški centai už kilogramą. Stojimo į ES metais (2004 m.) Lietuvoje buvo 448 084 melžiamos karvės ir 195,2 tūkst. jų laikytojų. Vidutinis produktyvumas siekė 4176 kg.

Ryškesnis pieno ūkių struktūros pasikeitimas įvyko 2009 m. Karvių skaičius sumažėjo iki 394 711, laikytojų – iki 108 tūkst. Rusijos embargas ir ES pieno kvotų sistemos panaikinimas turėjo įtakos šalies pieno gamybos sektoriui: 2015 m. Lietuvoje buvo 314 404 melžiamos karvės ir 60,1 tūkst. jų laikytojų. Statistinis produktyvumas siekė 5636 kg. Šiais, 2018 m., Lietuvoje skaičiuojama 272 811 melžiamų karvių ir 41,4 tūkst. jų laikytojų.

Pagal galvijų skaičiaus dinamiką, nuo 1993 m. Lietuvoje palengva mažėjo melžiamų karvių skaičius, tačiau jų laikytojų mažėjo katastrofiškai. Statistiškai vieną pieno ūkį 1996 m. sudarė 2,19 karvių, 2004 m. – 2,29, 2009 m. – 3,65, 2015 m. – 5,22, 2018 m. – 6,58. „Tačiau šalyje pagaminamo (primelžiamo) pieno kiekis per ketvirtį amžiaus nekito, – pastebi J. Vilionis, – 1993 m. ir 2017 m. nacionalinė pieno gamyba siekė 1,4 mln. t. Tačiau išliko silpniausios pienininkystės grandys – mažiausios ES tiesioginės išmokos, gamybos kaštų nepadengiančios pieno supirkimo kainos, rinkos apsauga ir kooperacija.“

Justinas ADOMAITIS

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt