Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
ELTA / Juliaus Kalinsko nuotr.
Rytas StaselisŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“
Ši sentencija neįtikėtinai tinka visiems nusivylusiems, kad NATO bloko viršūnių susitikime už laisvę kovojanti Ukraina nebuvo pakviesta tapti Šiaurės Atlanto gynybinės organizacijos nare bent kiek reikšmingesne užuomina.
Nors prieš susitikimą iš galingiausios bloko narės – Jungtinių Amerikos Valstijų – girdėjosi aiškūs signalai, kad Vilniuje nieko reikšmingesnio nesitikėtų nei Ukraina, nei daugiau kaip dvi dešimtys jos rėmėjų – NATO narių (taip pat ir Lietuva), jo pradžia praėjusį antradienį buvo tarsi žadanti kažką palankaus. Bloko generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas priešpiet anonsavo, esą susitarta Ukrainai pakeliui į NATO netaikyti vadinamojo „narystės veiksmų plano“ (NVP), o kviesti panašiai kaip ką tik šalimi nare tapusią Suomiją ir, matyt, rudenį į narius įsiliesiančią Švediją. Iš karto, vienu žingsniu. Galima buvo suprasti, kad galbūt nuspręsta Ukrainos kelią į bloką sutrumpinti, sumažinti formalių, biurokratinių kliūčių.
Kažkas iš Lietuvos (greičiausiai) diplomatų gausiai susirinkusiems tarptautinių medijų atstovams „nuleido informaciją“, esą jei bendrajame susitikimo šalių narių komunikate Ukrainai nebus laukiamos esminės požiūrio į Ukrainos narystę pažangos, mūsų atstovai blokuos dokumento priėmimą (jis patvirtinamas vienbalsiai visų šalių atstovų), taigi, surengs gal neregėtą diplomatinį demaršą. Įdomu, kas buvo tikrasis šios informacinės nuotekos, kuria gausiai rėmėsi ukrainiečių medijos, autorius? Nes į lietuvių politikus beigi diplomatus, kažką kuždančius užsienio žurnalistams, dėl to ateityje gali būti žiūrima it į neatsakingus š...malius.
Nes antradienio popietę visas ore sklandžiusias iliuzijas NATO šalių narių derybininkai tiesiog išgarino. Ukraina negavo ne tik NVP, bet ir jokio kvietimo. Bloko atstovai suderėjo tik tiek, kad Ukraina kada nors taps NATO nare, kai įvykdys būtinas reformas ir šalys narės nuspręs, kad narystė jau yra įmanoma. Jokių konkrečių kriterijų, jokių laiko parametrų. Ta prasme, jeigu būtų buvęs NVP, jame bent būtų galima atpažinti kažkokį kelio žemėlapį. O dabar – nesvarbu, ar po metų, penkerių, dvidešimt penkerių kuriai nors bloko šaliai nepatiks Ukraina ar jos lyderiai, jos vienos pozicija reikš, kad narystė bloke Ukrainai tebėra toks pat miražas, kaip ir 2023-iųjų liepą.
Į Vilnių antradienį atvykęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis buvo kritikuojamas, kad socialiniuose tinkluose be jokios diplomatijos neigiamai atsiliepė apie NATO susitikimo komunikato formuluotes, vadinęs jas absurdiškomis. Sako, kai kurie diplomatai („The Washington Post“ taip rašė apie amerikiečius) dėl to supyko.
Ponas Zelenskis NATO jautį už ragų ėmė taip, kaip yra įpratęs – emocijomis. Reakcija buvo tokia neigiama, kad leksikos registrus pakeitęs ir trečiadienį visiems iš eilės dėkojęs p. Zelenskis atrodė gal net komiškai. Ir jo minimaliems lūkesčiams patenkinti skirti saldainiukai – galingiausių pasaulio valstybių grupės G7 (JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Kanados ir Japonijos) atstovų pažadai Kyjivui ateityje suteikti dvišales saugumo garantijas, Norvegijos, Prancūzijos, Vokietijos paskelbti nauji paramos ginklais paketai – nepasaldino antradienį patirto kartėlio.
„Vakaruose nebėra Ronaldo Reagano kalibro lyderio“, – situaciją pakomentavo kažkas mano aplinkoje. Galbūt ir taip. Tačiau, pasibaigus NATO viršūnių susitikimui Vilniuje, kažkuris ukrainiečių „YouTube“ kanalas parodė pokalbio ištrauką su vienu garsiausių JAV tarptautinių santykių, militarinės analizės bei istorijos, geoekonomikos ekspertu ir... 40-ojo JAV prezidento Ronaldo Reagano patarėju Edwardu Luttwaku. Jis ten svarstė žinąs, kad diduma lenkų svajoja apie Rusijos subyrėjimą, kad Lenkija pagaliau taptų už savo rytinę kaimynę galingesnė. Tačiau, pasak jo, Lenkija nuo JAV tuo ir skiriasi, kad nesugeba įvertinti visų galimų Rusijos subyrėjimo grėsmių.
Pagalvojau: toks požiūris yra banaliai pragmatiškas ar grįstas vertybėmis?