Deimantinės vestuvės liudija tvirtą šeimos laimę

Vilnius

Taip Genovaitė ir Juozas atrodė prieš 60 metų

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt

Oi retai dabar sutinkamos laimingos poros, kurios sulaukė gražių jubiliejų gyvendamos vienoje šeimoje. Paprastai, tai nuoširdžiai vienas kitą mylintys ir išmintingi žmonės, kurių jausmai suteikė jėgų, drąsos ir energijos išgyventi kartu. 60 metų vedybinė sukaktis vadinama deimantinėmis vestuvėmis. Deimantas — tvirtumo ir laimės simbolis, todėl ir deimantinės vestuvės liudija tvirtą šeimos laimę. Savo gyvenimą santuokoje kaip deimantą brangina vieviškiai Genovaitė ir Juozas Stepankevičiai, liepos 12-ąją atšventę 60 metų santuokos sukaktį.

img-2591-e1563526611911.jpg

Pas močiutę

Ilgametį Vievio kelių muziejaus direktorių, anksčiau dirbusį Kelių statybos valdybos Nr. 6 viršininku, dabar aktyvų visuomenininką Juozą Stepankevičių Elektrėnų savivaldybėje ir visoje Lietuvoje pažįsta daug žmonių. Jo žmoną Genovaitę pažįsta Vievio malūno veteranai. Juos abu gerai pažįsta jų draugai, kurių visada apstu būdavo Stepankevičių namuose, ir plati jų giminė. Dabar, sako Stepankevičiai, draugų ratas sumažėjo. Vieni nebegali aplankyti, kitų nebėra. Tik Stepankevičių namai tušti nebūna: čia visada pilna prasmingų kalbų, smagių dainų, vaikiško klegesio. Genovaitės ir Juozo namuose susirenka 4 kartos: tėvai, 3 vaikai, 8 anūkai ir viena proanūkė. Tiesa, Juozas šelmišku žvilgsniu žiūrėdamas į Genovaitę jai priekaištauja, kad anūkai pas močiutę važiuoja, senelį kaip ir antrame plane palikdami, bet Juozui šeima visada buvusi brangi ir apie skyrybas per tą 60 metų niekada nepagalvojęs. „Aš visada žinojau, kad namuose manęs laukia Genutė. Ir dabar neįsivaizduoju, kaip be jos galėčiau gyventi“,- meilėje prisipažįsta Juozas. O Genovaitė sako, kad šeimoje svarbiausia būti kantriam. Juozas visada dirbo ir visuomenine veikla užsiimdavo – medžiodavo, dainuodavo chore ir šiaip su žmonėmis bendrauti mėgdavo, o Genovaitė buvo ta geroji namų dvasia: augino vaikus, vėliau vaikų vaikus, ruošdavo maisto nuolatiniams namų svečiams, todėl ir vaikai dabar „pas močiutę“ sakosi važiuojantys.

Jaunystė

Genovaitė ir Juozas – dzūkai. Juozas iš Alytaus, Genovaitė – iš Prienų. Tarpukario laiku gimę išgyveno visus karo ir pokario neramumus, neteko artimųjų. Aštuonerių metų Juozas neteko tėvo – nušovė vokiečiai. Nors mama mokėjo vokiškai, bet neįkalbėjo jų nepalikti vaikų našlaičiais. O buvo taip. Alytuje ant kryžkelės stovėjo malūnas. Užėjus vokiečiams, iš to malūno langų kažkas nušovė 2 vokiečių kareivius. Už tuos du vokiečius sušaudyti buvo 400 vyrų. Taip ir liko Boleslovas Stepankevičius amžinai ilsėtis ne kapinėse (jo ir daugelio kitų sušaudytųjų palaikų niekas taip ir nerado), o mama viena užaugino tris vaikus, visus išleido į mokslus. Juozas taip pat prisimena, kaip vokiečių lėktuvų antskrydžio metu krito bombos į rugių lauką šalia jo ir jo dėdės. Bet abu liko gyvi ir net nesužeisti. Genovaitės Jasinskaitės gyvenimas irgi nelepino. Anksti mirė tėvas, mama viena augino tris dukras. Pokario metus Stepankevičiai gerai prisimena. Iš miškingų Dzūkijos apylinkių tai stribai, tai miškiniai į miestelius ateidavo, tai vienas, tai kitas pažįstamas nuo jų nukentėdavo. Keturi Juozo tėvo broliai buvo šauliai, todėl buvo ištremti. Į tėvynę grįžo tik vienas. Bet Juozo NKVD nelietė, matyt, todėl, kad jo tėvą vokiečiai nužudė. Ir Genovaitė, ir Juozas suprato, kad baigus gimnaziją jiems reikia mokytis, todėl abu išvažiavo į Kauną. Taip atsitiko, kad Genovaitė, besimokydama Kauno politechnikos institute, Chemijos fakultete, bendrabutyje apgyvendinta buvo su Juozo sese, tad žmonos Juozui niekur kitur ir ieškoti nereikėjo. Juozas baigęs Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos fakultetą, paskyrimą dirbti gavo į Alytų. Kad gautų ir gyvenamą plotą, reikėjo šeimos. Genovaitė, žinoma, sutiko kartu važiuoti į Alytų, įsidarbino pieno kombinate laboratorijoje. Genovaitė ir Juozas sako, kad augindami vaikus apie pokarį nekalbėdavo. Tik dabar vis aiškiau atmintyje iškyla tie karo ir pokario žmogaus protu nesuvokiami neramumai, kuriuos jų tėvų ir jų kartai teko išgyventi.

Vievyje

Persikelti gyventi į Vievį pasiūlymą Stepankevičiai gavo 1960 metais. Pažadėjo duoti gyvenamą plotą ir inžinieriaus darbą Juozui, o Genutei – darbo vietą Vievio pieninėje. Į Kelių statybos valdybą buvo renkami geriausi specialistai, nes buvo planuojama pradėti tiesti magistralę Vilnius – Kaunas. Juozas atvažiavo pirmas, o Genovaitė su naujagime, dabartine Vievio kultūros centro direktore Audrone, atvažiavo vėliau. Genovaitė prisimena, kad jos į Vievį atsikraustė vėlų žiemos vakarą. Ryte pažiūrėjo per langą – nė vieno namo arti, vien tik plyni laukai. Kelių valdybai priklausantis namas, kuriame jie gavo butą, stovėjo dabartinėje Vievio turgaus vietoje. 1972 metais Juozui buvo pasiūlytos aukštos, Kelių statybos valdybos viršininko pareigos, bet tam reikėjo būti Komunistų partijos nariu. Juozas iki šiol nebuvo nei spaliuku, nei pionieriumi, nei komjaunuoliu buvęs, o gyvendamas Vievyje sekmadieniais kartu su Genovaite bažnyčią lankydavęs. Patarimo klausti jis nuvažiavęs pas mamą. Mama jam pasakiusi: „Tu būk geras žmonėms ir teisingas, tada gerai bus ir žmonėms, ir Lietuvai“. Grįžęs jis atbuline data parašęs prašymą tapti kandidatu į Komunistų partiją.
Juozas savo poelgį ir dabar teisina: būčiau atsisakęs viršininko pareigų, jas užėmęs būtų kitas žmogus. Jei ne lietuvis, tai gal atsiųstas iš „plačiosios tėvynės“ su specialia užduotimi. Juozo narystė Komunistų partijoje netrukdė Stepankevičiams krikštyti vaikų, laiminti jų santuokas bažnyčioje. Tiesa, visa tai darė slapčiomis, dažnai kunigo Romualdo Šalčiūno namuose arba klebonijoje. Genovaitė, pradėjus statyti Vievio malūną, įsidarbino malūno laboratorijos vedėja, dirbo ten per 40 metų, kol malūnui buvo iškeltas dirbtinis bankrotas.

Gyvenimas ramybėje

Dabar Genovaitė ir Juozas gyvena tarsi jaunavedžiai daugiabutyje, 4 kambarių bute, kurį gavo iš Kelių statybos valdybos. Namuose ir dabar dar krykštauja vaikai – anūkėlė Vėtra tikras senelių džiaugsmas – kaip ir mama Audronė, menininkė. Jos visur pilna: šoka, dainuoja, o seneliai nepraleidžia nė vieno jos pasirodymo. Nepraleidžia jie nei dukros Audronės organizuojamų renginių, nei bendruomenių susibūrimų. Dažna viešnia namuose ir devynerių metų proanūkė Aurėja. Audronės sūnus, Stepankevičių anūkas Šarūnas, kaip ir senelis, pasirinko kelininko profesiją. Dukra Daiva irgi rinkosi tėčio profesiją – kelių inžinierės, bet dirba ne pagal specialybę. Sūnus Aidas girininkas. Iš aštuonių anūkų viena – Austė – gyvena Norvegijoje, kiti – Giedrė, Šarūnas, Veronika, Martynas, Rokas, Elzė – laimę surado tėvynėje. Stipri šeima – Genovaitės ir Juozo stiprybė. Net vestuvinis žiedas įaugęs į Juozo pirštą, kad nuimti jį būtų galima tik operuojant. Sakoma, kad deimantas — ne tik kiečiausias, bet ir pats gražiausias akmuo, todėl jis toks brangus. Genovaitė ir Juozas Stepankevičiai, švęsdami savo deimantines vestuves, nesigaili, kad jie neturi tikrų deimantų, užtat turi tvirtą ir brangią kaip deimantas šeimą.

p1010360.jpg

KOMENTARAI (0)

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt