„Mūsų tėvynė Lietuva, yra mūsų antra motina ir turime ją lyg motiną, mylėti. <...> Gyvendamas tėvynėje žmogus negali gerai suprasti, kaip ji jam brangi, nes tada tepažįstame vertę ir brangumą kokio nors daikto, kada mums jo netenka. Tik persiskyręs su tėvyne, išvažiavęs ant ilgesnio laiko, mato žmogus, kaip ilgu be jos, visokios gražybės svetimos šalies greitai atsibosta jam. Rodosi jam, jog svetur ir miškai ne taip gražiai ūžia, kaip tėvynėje, ir medžiai ne taip aiškiai žaliuoja, ir žiedai ne taip kvepia, ir svetima kalba neskamba taip meiliai. Lyg tartum iš širdies kiekvieno žmogaus yra išaugę siūlai, kurių galai priaugo prie tėvynės; juo daugiau jis atsitolina nuo savo gimtinės, tuo daugiau siūlai tos išsitempia ir traukia atgal; o širdis nuo to traukimo nepaliauna sopėti,“ – Šatrijos Ragana.