Tatuiruočių meistrė Simona: „Standartinis atkalbinėjimas vyksta darantis antros pusės vardą“

Šiauliai

Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.lt

184421

10 metų tatuiruočių meistre dirbančią Simoną Cherry (36 m.) Šiauliuose visi tikrai pažįsta. O ir pati moteris sako, jog nebesulaukia smalsių žvilgsnių dėl savo išskirtinės išvaizdos - visi pripratę. Dailė ir įvairios kūno modifikacijos formos ją domino nuo pat paauglystės laikų. Apie tai, apie tatuiruočių madas, mitus, iš kur tatuiruočių meistrai semiasi įkvėpimo savo kūriniams bei pačios Simonos kelią šiandien ir pasikalbėjome.

– Simona, dauguma vaikų svajoja būti kosmonautais, gydytojais ar advokatais, tai ar apie tatuiruočių meistro profesiją svajojote nuo vaikystės?

– Aš nelabai pamenu, ką aš būčiau galvojusi, kai visai vaikas buvau, bet kad būsiu tatuiruočių meistre niekada nebuvau pagalvojus. Vaikystėje gal kažko standartinio norėjau, pavyzdžiui būti veterinare.

– Kaip nusprendėte pasirinkti šią netradicinę specialybę?

– Nuo mokyklos laikų mane traukė įvairios kūno modifikacijos formos: auskarų vėrimai, tatuiruotės ir panašiai, todėl aš visada mąsčiau, kad būtų smagu kažką tokio daryti ir gyvenime. Visiškai netyčia, kai baigiau studijas ir grįžau į Šiaulius, draugė pasakė, kad vienas salonas ieško auskarų verėjos. Viskas būtų gerai, bet aš nemoku verti auskarų, tačiau draugė skatino, sakė, kad viskas gerai, išmokys. Tai taip viskas ir prasidėjo: aš ten nuėjau, pasiprašiau būti mokine, nes tiek tatuiruotės, tiek auskarų vėrimas yra išmokstamas iš kito meistro. Kai esi auskarų verėjas, tai kartu esi studijos administratorius, bendrauji su klientais, registruoji tatuiruotėms ir po truputėlį link tų tatuiruočių mane pastūmėjo kolegos. Teorinę pusę žinojau, bet nupiešti eskizą tai visai kitas dalykas. Dabar juokiuosi, kai paklausia, kaip sugalvojau daryti tatuiruotes, iš karto sakau, kad ne pati sugalvojau, mane privertė. Pabandžiau vieną kartą: įdomu, gavosi, pavyko, nepridariau nesąmonių. Antrą kartą vėl lyg ir neblogai gavosi, trečią kartą jau nebe taip gerai - nebenoriu. Tai iš pradžių toks pasižaidimas buvo, pabandymas. Esu toks žmogus, kurį erzina, kai žmonės daro visko po truputį. Daro ir puokštes, ir mašinas lakuoja, dar ir blakstienas klijuoja, tai ir pati pagalvojau, kad nenoriu būti tokiu žmogumi, kad truputį dirbu bare, auskarus veriu ir tatuiruotes darau, dar ir grindis kažkur plaunu. Tai pasakiau sau, kad arba aš darau, arba nedarau. Mane tuo metu jau buvo sudominęs šitas dalykas, tai tiesiog perėjau prie tatuiruočių darymo. Taip ir prasidėjo šitas reikalas.

– Sakėte, kad buvo nepasisekusių tatuiruočių, ką tokiu atveju darėte?

– Tas nepasisekimas, man atrodo, yra visų pradžių pradžia, dėl to, kad ir liniją padaryti tiesią, ir šešėlį gražų uždėti – tai yra sunkus darbas. Arba tu esi stebuklingai skirtas tam ir tau iš karto paėmus mašinėlę tobulai sekasi, arba tiesiog per praktiką darai, darai ir darai. Dabar nauji meistrai gali praktikuotis ant dirbtinės odos, yra tokia speciali guma ir išmoksta bent mašinėlę tvirtai rankoje laikyti, o seniau darydavome ant draugų, pažįstamų, ant studijos klientų, kuriems nebūdavo gaila oda pasidalinti. Tai čia ir yra toks darbas, kad pasipraktikavus jau atliksi jį geriau ir pataisysi kreivą liniją. O dabar jau labai retai pasitaiko tokių nepasisekimų. Aišku, jų visada pasitaiko, juk būna, kad ir pats klientas sujuda, pavyzdžiui, kai sugalvoja siekti telefono, o tu darai ten kokį nors veido kontūrą, ties nosimi, tai tiesiog sukiesi iš padėties ir tvarkai tą vietą: liniją storini, tamsini šešėlį ar dar kaip nors sužaidi.

20210811-125257.jpg

– Ar yra tekę tatuiruoti save?

– Yra, kai dar iš vis nieko bendro su tatuiruotėmis neturėjau. Buvo taip, kad artimoje aplinkoje toks draugas turėjo mašinėlę pasidaręs, dar būnant mokykloje, kai man šešiolika ar septyniolika buvo ir su adata pabandyta kaip čia viskas vyksta, tai taip, yra buvę.

– Ar šiais laikais tapti tatuiruočių meistru yra lengviau?

– Daug lengviau. Aš studijoje savo pirmą profesionalią tatuiruotę pasidariau būdama šešiolikos metų, tada būdavo įprasta, kad arba meistras dirba vienas, arba su draugu ir ta visa studija tiesiog būdavo kažkokio meistro darbo kambarys. Paskui, kai pati pradėjau dirbti studijoje, mes pradėjome tokį naują, dar Lietuvoje nepriimtą dalyką, kad studijoje yra keletas meistrų ir nebe taip kaip seniau, kad vienas meistras daro viską: ir užrašus, ir portretus – bet ką. Mes perėjome prie to, kad kiekvienas meistras turėjo savo stilių, ir klientui atėjus, tu jau gali nukreipti jį pas tinkamą meistrą pagal tai, kokią jis tatuiruotę nori darytis. Dabar tai ganėtinai įprasta praktika: nueiti į studiją, rasti 4 ar 5 meistrus ir ten pasiprašyti būti mokiniu. Jei studijos savininkas ar koks kitas meistras tave priima, tai tada ir pradedi savo, taip įvardykim, pameistrystę. Imant per 10 metų, kai įsidarbinau vienoje studijoje, dirbdavo ten vienas meistras – savininkas, kuris mėnesį dirbdavo studijoje ir mėnesį užsienyje. O dabar toje studijoje dirba 5 ar 6 meistrai ir visi turi pilna klientų. Tai parodo, kad žmonės pradėjo daug daugiau tatuiruotis.

– Kokias savybes turi turėti geras tatuiruočių meistras?

– Čia, aišku, yra požiūrio reikalas, nes patys klientai būna labai skirtingi: vieni atėję nori išsikalbėti, išsipasakoti ir tai jiems net padeda ištverti tą sesiją, kiti būna, kad ateina, ausinukus į ausis įsideda ir medituoja ar dar kažką veikia. Klientas ir meistrą renkasi pagal save. Taigi, aš manau, kad meistras visų pirma turi būti lankstus, nes tu dirbi su žmonėmis, turi prie jų prisitaikyti. Tatuiruotės darymas yra šiokia tokia terapija, vienas klientas sakė, kad atvažiuoja ne tik tatuiruotę pasidaryti, bet ir kaip pas terapeutę. Tai tu turi būti atvirtas, lankstus žmonių poreikiams ir norams, nes juk nori padaryti geriausia, ką gali. Juk nedarysi žmogui nieko, kas tau atrodo nelogiška ar negražu, o visi techniniai dalykai yra išmokstami per laiką. Svarbiausia tai ta komunikacija, charizma, lankstumas tarp stilių ir gebėjimas žmogų suprasti ir turėti kantrybės viską su žmogumi iškomunikuoti.

img-20200827-220016-526.jpg

– Ką darote tokiomis dienomis, kai bendrauti su žmonėmis visai nesinori?

– Iš tiesų, man dažnai būna net sunkiau dirbti, kai žmogus iš viso nenori kalbėti. Gerai, jei žmogui puikiai sekasi pakelti skausmą, nes vis tiek, darantis tatuiruotę skausmo kažkiek yra, bet jei darau didelę tatuiruotę ir matau, kad žmogui skauda ir jis visiškai nekomunikuoja, labai sunku jam nuimti tą įtampą, nes tas visas bendravimas dažniausiai nukreipia mintis nuo skausmo. Pas mane taip įprasta, kaip psichologas negali neklausyti, taip aš negaliu nekomunikuoti su savo klientu. Man gali būti visiškas „nekalbadienis“, bet vos atėjus į darbą, man smegenys lyg persijungia į darbo rėžimą. Būna, kad muzika groja, klientas kalba, o po darbo aš tiesiog sėdžiu tyloj, nes būna, kad atrodo, kad cyps tuoj galvoj. Bet tol, kol dirbi, viskas būna gerai.

– Kaip apibūdintumėte savo tatuiruočių stilių?

– Man pačiai patinka „old-school“ arba „traditional“ stiliai, tai kai pradėjau dirbti, aš labai norėjau į tą kryptį eiti, bet tam įtakos, turbūt, turėjo tas salonas, kuriame iš pradžių dirbau. Ten dirbo įvairiausių stilių atstovai: ir „hiperrealizmo“, ir japoniško stiliaus, „old“ ir „new-school“, ir standartinių, buvo kas eklektiško stiliaus labai gražiai darė, ir gavosi taip, kad darau viską. Aišku, yra kažkoks braižas, bet šiaip man labai patinka su klientu susėsti, pakalbėti, ką jis nori darytis, tuomet per savo prizmę perteikti jo idėją ir man nėra labai svarbu kokios stilistikos. Mes su kolegomis, bent jau Šiauliuose, tarpusavyje be problemų pasirekomenduojame klientams ir jei aš žinau, kad žmogus nori tam tikro stiliaus tatuiruotės, ypač jei man atsiunčia pavyzdį, ir aš matau, kad kolega padarytų geriau, tai ten ir nusiunčiu, nes žinau, kad ten padarys geriausia, ką gali gauti Lietuvoje.

– Sakėte, kad dirbate jau apie 10 metų, tai kaip per jūsų darbo metus pasikeitė tatuiruočių industrija ir tendencijos?

– Labai pasikeitė. Manau, kad mūsų su kolegomis karta įšokome į patį tą industrijos augimą, gal net patį piką: mes įšokome į naujų meistrų, naujų stilių atsiradimą. Būdavo, kad ateina žmogus ir tu jam gali pasiūlyti kažkokį konkretų stilių, o dabar stilių yra tokia mišrainė, nes kiekvienas meistras pasiima kažkokį stilių, jį perteikia savaip ir tu jau žiūri ir matai tą seną stilių, bet su kažkokiu nauju posūkiu. Mes net pavadinimų jau nebespėjame ieškoti. Tai nuo vieno meistro, kuris turėdavo ganėtinai nedaug darbo iki to, kai vienu momentu 8 meistrai dirbo didelėje tatuiruočių studijoje, per du aukštus, tai čia milžiniškas šuolis. Kai aš pradėjau tatuiruotis, man buvo gal devyniolika, tuomet tatuiruoti žmonės buvo lyg atskira kasta, į juos būdavo žiūrima kaip į kitokius, iki dabar, kai eini gatve ir maždaug kas trečias žmogus turi bent po mažą tatuiruotę. Tai viskas kardinaliai pasikeitė ir vis dar keičiasi.

img-20210525-152230.jpg

– Kaip dažnai iš šiauliečių sulaukiate žvilgsnių dėl savo netradicinės išvaizdos?

– Man gal yra keista, nes arba aš visiškai nebepastebiu, arba mane tiesiog žmonės žino pakankamai gerai ir nebežiūri. Nes juk lankaisi tose pačiose parduotuvėse, kirpyklose, tai.. Mano dukra pavyzdžiui sako: tu pastoviais su visais sveikiniesi. Tai būna arba mano klientai, arba klientų kokie tėvai ar draugai. Kai visada į tą pačią parduotuvę eini, tai ir pardavėją gatvėje sutikęs pasisveikini ir jie, matyt, į mane jau nebežiūri kaip į kažkokį ateivį, jau įpratę pakankamai. Dabar gal taip nebebaksnoja pirštais, nes seniau tikrai pamenu, kad eini į kokį „Akropolį“ ir tiesiog žmonės čiumpa vieni kitus už rankų ir šaukia: „Pažiūrėk!“ ir pirštu baksnoja. Tada pastebėdavau, o dabar kažkaip labai mažai, nebent matosi, kad žmogus iš kokio mažesnio miestelio atvažiavęs, pavyzdžiui, tada jau būna, kad akys didelės ir burna atsidariusi, bet dabar tai jau retas variantas.

– Ar teisingas mitas, kad tatuiruoti žmonės negali užimti aukštų pareigų?

– Čia labai slidus dalykas. Pavyzdžiui, mes nematome bankuose sėdinčių žmonių tatuiruotais kaklais, bet baruose ar kavinėse, jie kaip tik, man atrodo, naują stilių gaudo – kuo įdomesnis barmenas ar padavėjas, tuo jiems atrodo, kad klientų daugiau pritrauks. Manau, kad yra tam tikros profesijos, kurios visą laiką turės išlaikyti tą solidumą kažkokį ir nebus ten žmonių su kokiais akių obuoliais ištatuiruotais ar ragais, spygliais įstatytais, bet yra tokios, kurios sieks to tokio šoko, provokacijos lygio. Kai kuriuose užsienio šalyse dar vis atviresnis šis klausimas, pas mus dar šiek tiek santūresnis, ypač kai yra tokių žmonių, kurie sako, kad tatuiruoto šefo maistas yra nevalgomas, tai faktas, kad yra tam tikras sluoksnis žmonių, kuriems ne tik negražu, bet ir iš principo, be argumentų žemina žmones, kurie atrodo kitaip. Ir tam net nereikia tatuiruočių, užtenka ryškesnės spalvos plaukų. Viskas labai priklauso nuo darbdavio, nes jei jam viskas tinka ir patinka, tai jis ir nekels problemos, bet jei jam nepatinka, tai, greičiausiai, dėl to ir sukritikuos.

– Ar pritariate mitui, kad tatuiruočių meistru be tatuiruočių pasitikėti nevertėtų?

– Dėl darbo atlikimo tai tikrai nematau problemos. Buvo viena komiška situacija, kuomet vienas meistras, pats neturėdamas tatuiruočių, klientei atsakinėjo į klausimus apie tatuiruočių skausmą ir gijimą (juokiasi). Tai toks hipokritiškas požiūris šiek tiek, nes tu negali labai daug pasakyti, jei pats to nesi patyręs, ypač dėl to skausmo, jo patarimai tokie teoriniai. O dėl atlikimo, tai tikrai ne, juk gali būti puikus meistras, kuris neturi visai ar turi labai mažai tatuiruočių.

img-20210421-215637-739.jpg

– Ar dažnai žmonės neprižiūri savo tatuiruočių?

– Labai dažnai. Dauguma mano klientų yra jau pastovūs klientai, tai jų požiūris visai kitoks. Aš visada baigusi tatuiruotę pasakau, kad jei kyla nors menkiausias klausimas, net pats juokingiausias ir nelogiškas, rašykite man. Aš visuomet patarsiu ir padėsiu, jokiu būdu atsakymų nereikia ieškoti Google ar neklausti draugės, tiesiog rašykite. Nauji klientai arba labai atsakingai arba visai neatsakingai žiūri į šį reikalą. Ir net nekalbu apie kokybę sugijimo atveju, kuomet žmonės neprižiūri ir negražiai sugyja, bet kai kurie žmonės nesuvokia, kokia didelė atsakomybė yra tatuiruotė. Visų pirma, tai yra atvira žaizda, jei nueisi išsimaudyti į atvirą vandens telkinį, ko daryti jokiu būdu negalima, galima tik po dušu, švelniai nuplovus ir pasitepti specialiu kremu, tai yra tiesioginis kelias link mirties, nes gali būti kraujo užkrėtimas, infekcijos ir tragedija. Sveikatos klausimas yra pati didžiausia atsakomybė.

– Kada geriausia darytis tatuiruotę?

– Pats protingiausias sprendimas būtų tatuiruotis žiemą arba rudenį, kai yra vėsu, neprakaituoji, kai gali nesijaudinti, kad negalėsi maudytis ar praleisi kokių atostogų. Tai tokiu metų laiku, kai lauko pramogų vis mažiau ir tatuiruotė gali ramiai sugyti.

– Taigi, kaip reikia taisyklingai prižiūrėti tatuiruotę?

– Taisyklingai prižiūrint tatuiruotę, pagrindinis dalykas yra higiena. Kiekvienas meistras turi savo patarimus, bet aš rekomenduoju 2 kartus per dieną, ryte ir vakare, tatuiruotę nusiplauti, nusisausinti ir pasitepti plonu sluoksniu Bepanten+ kremo. Šiai dienai, nors yra šimtai įvairiausių tepalų, šis kremas yra su antiseptiku, gydantis žaizdas, gražiai padeda viskam sugyti. Tepti reikia 10 dienų, priklausomai nuo vietos ir odos, bent 2-3 kartus per dieną. Tas 10 dienų negalima eiti į pirtį, soliariumą, baseiną, jokių jūrų, upių, ežerų, negalima degintis saulėje, nes net gali skaudėti. Po tų 10 dienų, savaitę ar dvi priklausomai nuo kūno vietos ir žmogaus odos, tepti drėkinančiu kremu, tai padeda odai regeneruotis. Šie patarimai yra patys paprasčiausi, o daugiau yra niuansai. Aš turiu daug tatuiruočių, pažįstu savo kūną, tai visai kitaip prižiūriu, bet klientams nerekomenduoju daryti taip, kaip aš darau. (juokiasi)

– Iš kur semiatės įkvėpimo tatuiruočių dizainui?

– Visur, iš tikrųjų. Kai tu esi tatuiruočių meistras, net jei esi tatuiruočių fanatikas, tu visur matai tatuiruotes. Pamatai gražią nuotrauką – tau kažkokia idėja kyla, perskaitai kokią įdomią frazę – galvoji, kad būtų smagu išsitatuiruoti tokią frazę – tu jas matai visur. Kai esi meistras, tu jau žinai, kad kiekviena gėlė, kiekvienas įdomus lapas, kiekviena įdomus pamatytas žmogus, jis tau jau yra potencialus įkvėpimas tatuiruotei. Dabar labai gyvenimą palengvino Pinterest programėlė, tai tu bet ką, ką ten pamatai, gali panaudoti tatuiruotei. Tai visiškai bet kas aplink yra potenciali tatuiruotė.

219797999-4258449717567540-6089836999205086842-n.jpg

– Kokia jūsų nuomonė apie tokius meistrus, kurie ne piešia, o tik kopijuoja?

– Aš nemėgstu kalbėti apie kitus meistrus, juos ar jų darbus kritikuoti, nes visi mes turime savo nuomonę. Aš darau vienaip, nedarau kitaip, kitas atvirkščiai daro. Tas kopijavimas, ypač jei paimi autorinį dizainą.. Jei taip padaryčiau, negalėčiau, tikriausiai, naktimis ramiai miegoti. Arba būna toks dalykas, labai dažnas mūsų industrijoje, kai žmogus ateina ir pirštu rodo į atsineštą ant kažko jau padarytą tatuiruotę ir sako: „Tokios pat, tokioj pat vietoj.“ Pavyzdžiui, viena populiariausių yra širdelė ant peties. Aš visada parodau daug širdelių: vienos siauresnės, kitos apvalesnės, trečios nesujungtu krašteliu, tuomet žmogus išsirenka. Tai yra toks dizainas, kuris buvo 1 000 kartų padarytas ir nieko jame nepakeisi, ir nieko naujo neprigalvosi. Ir čia įsijungia tas lankstumas, jei matai savo kolegos darbą, tu jo neimsi ir nekopijuosi. Gali panaudoti tą pačią idėją, juk jau daug padaryta žirgų, gėlių ar paukščių, bet aš visada klientui sakau: „Jūs man rodote pavyzdį, viskas gerai, bet aš truputį jį pakeisiu.“ Padarai iš kito kampo, pridedi detalių, dar labai priklauso nuo vietos, jei nuotraukoje tatuiruotė ant nugaros, o žmogus nori ant rankos, tai struktūrą piešinio pakeiti, perdėlioji pagal kūno formas. Tikriausiai pasaulyje nebėra nepadarytos tatuiruotės, tačiau tu vis tiek stengiesi ją kaip nors pakeisti. Čia toks garbės reikalas, kai pats nenori kopijuoti, nes tiesiog nesmagu.

– Kokia yra jūsų dažniausiai daroma tatuiruotė ir ar neatsibosta jos daryti?

– Aš klientams labai dažnai sakau: „Aš galiu padaryti bet ką.“ Bet aš visada stengiuosi pasakyti, kad šita tatuiruotė labai dažna. Būna įvedu į Google ir parodau, kiek ten yra paveiksliukų būtent tos tatuiruotės, pasakau, kad maždaug tiek žmonių jau turi tokią tatuiruotę, jei jums tinka, tai ir man tuo labiau. Yra keletas tatuiruočių, kurias aš iš karto atsisakau daryti, bet tai nėra dėl to, kad man sunku ar dėl kažkokių moralinių nuostatų. Tai yra dėl to, kad jos jau buvo populiarios, kai pradėjau dirbti, ir ciklas vėl grįžta. Bet aš žinau kaip jos atrodo po 5, 10 metų ir jos neatrodo gerai. Labai smulki tatuiruotė su daug detalių galiausiai atrodys kaip juoda dėmė, tai nedarau jų dėl techninių priežasčių. Suprantu, kad populiaru, tai ir norisi, bet nuo tokių bandau atkalbėti. Niekada nedarau tų standartinių nuskrendančių juodų paukščių, kurie dabar stebuklingai vėl tapo madingi, nes daug gaunu užklausų. Ji žavinga, nes ji maža, ir gražios detalės, bet po 4 metų tiesiog tampa juoda dėme, o paskui ateina klientės ir nori ją uždengti. Juodas miškas aplink ranką arba koją – ši karvė jau išmelžta, ten jau nieko nepakeisi. Įsivaizduokite situaciją, kai kompanijoje stovi 4 vaikinai ir visi su juodu mišku aplink ranką, tik pas vieną vilkas jame, pas kitą pelėda, pas trečią elnias, bet miškas visur vienodas. Tai pasakau klientui, kad toks miškas neatrodys įspūdingai, nes jis visur vienodas. Dar nelabai darau „Tribal“ stiliaus tatuiruočių, nes jos išeina ir pareina pagal mados klyksmą. 1990 metais tai buvo vos ne pats populiariausias dizainas, paskui kokiais 2005-2010 jis tapo nebemadingu, o dabar vėl kaip ir grįžta. Aš negaliu prisiversti padaryti žmogui to, kas man atrodo neestetiška. Geriau tuomet eikite pas kitą meistrą, kuriam tai bus graži tatuiruotė, kuris dėl jos džiaugsis.

– Ar yra tekę atkalbėti žmogų nuo blogos tatuiruotės?

– Standartinis atkalbinėjimas vyksta darantis antros pusės vardą. Ne kartą yra tekę uždenginėti visokius vardus ar simbolius.

– Kokia jūsų mėgstamiausia jūsų padaryta tatuiruotė?

– Aš ne kartą esu pagavus save, kai žiūriu į tatuiruotę ir kaifuoju. Tuomet sakai, kad čia yra geriausia tatuiruotė, kokia kol kas esu padarius. Ir tas kol kas yra labai trumpas, nes tada padarau kitą ir vėl sakau, kad jau šita pati geriausia. Man neįmanoma išsirinkti vienos, nes jos asocijuojasi su žmonėmis, kuriems jas padarai. Jei žmogus labai šaunus, tai ir tatuiruotė tada šauni.

– Kaip dažnai žmonės atsiveda palaikymo komandą? Ar ji trukdo dirbti?

– Aš nežinau kodėl, bet aš kai viena dirbu, tai man atrodo, kad daug mažiau ateina žmonių su palaikymo komanda. Kai dirbdavau studijoj, kur buvo daug meistrų, tai daugiau ateidavo. O kai tu ateini vienas pas vieną meistrą, gal tiesiog jaučiasi jaukiau ir nebereikia palaikymo komandos. Nebent jaunesni žmonės, kai ateina, tai kokią smalsią draugę ar draugą atsiveda, jei nepilnametis ateina, tai tėvai, žinoma, palydi.

– Ar kada nors gailėjotės savo tatuiruočių?

– Kad iš vis tatuiruotes pasidariau, tai ne, tokios minties gyvenime neturėjau. Gailiuosi tik vieno dalyko, kad neturiu daugiau rankų ar kojų (juokiasi). Labai gerai pamenu tokį įvykį, kai įsidarbinau pirmoje tatuiruočių studijoje, neturėjau daug tų tatuiruočių ir pas kolegę nebuvo daug jų, berods tik rankos buvo ištatuiruotos. Ji klausė ar nebijau, kad kai bus 30-40 metų nebebus vietos ir gailėsiuosi. Dabar, kai supranti, kad viskas yra gražu, tai ir nori kaip Šiva turėti 8 rankas ir kiekvieną ranką skirtingu stiliumi išsitatuiruoti. Tai vienintelis dalykas, kurio gailiuosi, kad vietos trūksta, o šiaip tai nekilo net mintis, kad kažkaip kitaip gali būti gyvenime.

img-20210519-192147-994.jpg

– Esate padariusi tatuiruotę, dėl kurios būtų gėda?

– Pačioje pradžioje, kai su žmonėmis patirties buvo mažai, tai sutikdavau daugiau dalykų daryti ir galutiniu rezultatu gal ne visada džiaugiausi. Bet aišku, žiūri į žmogų, jis šypsosi, laimingas, tai ir galvoji: „Ačiū dievams“. Bet dabar save perkandau: jei žiūrėdama į dizainą ar žmogų dvejoju, jei nesijaučiu tvirtai, kad ir man, ir žmogui patiks, aš geriau siūlau nedaryti ar tatuiruotę darytis kur nors kitur. Aš iš esmės esu toks žmogus, kuris dėl visko pergyvena. Jei iš mano studijos išeitų žmogus, labai nepatenkintas savo tatuiruote, tai nežinau kiek laiko kankinčiausi.

– Ar žmogus yra atsisakęs mokėti?

– (nusispjauna ir padaužo į medinį stalą) Ne, bet ne kartą esu pagalvojusi, ką tokiu atveju daryčiau. Tikiuosi, kad nebus tokios situacijos, bet žinau iš kolegų patirčių tokių istorijų, kai žmogus išeina iki bankomato ir negrįžta. Pas mane, kai paklausia ar galima kortele sumokėti, sakau ne, nebent pavedimą galima daryti, paskui užsikalbam, jie išvažiuoja, grįžę perveda. Man keisčiausias įvykis buvo, kai žmogus po 2 metų parašė Facebook žinutę, ir sakė, kad man skolingas 100 eurų. Aš ir pati buvau pamiršusi, bet parašė, daviau sąskaitą. Aš noriu tikėti žmonių gerumu ir geromis intencijomis, todėl dažnai išleidžiu namo ir sakau, kad vakare pervestų, nes būna, kad neturi grynaisiais ar kortelės kokios kodų.

– Ką studijavote?

– Studijavau lietuvių filologiją ir režisūrą (juokiasi). Teoriškai galiu taisyklingai užrašyti sakinį ir surežisuoti tatuiruotės darymą. Galima pritempti šitą visą reikalą.

– Ar dailė jūsų gyvenime buvo nuo pat vaikystės?

– Man spalvinti patikdavo nuo vaikystės. Spalvinimo knygutės yra vienas iš geriausių dalykų pasaulyje. Mano mama juokiasi: kai buvau maža prikeverzodavau ką nors, o ji surinkdavo tuos piešinius, tai kai man buvo 15-16 metų, radau tas savo spalvinimo knygeles ir atsisėdus jas perspalvinau, kad nebūtų išlindę už linijos, kad būtų spalvų perėjimai – talentingiau. Tai kažkokį polinkį turėjau nuo vaikystės. Aš mėgstu sakyti: ne kiekvienas dailininkas gali būti tatuiruočių meistru ir ne kiekvienas tatuiruočių meistras gali būti dailininku. Tatuiruočių meistrai daro daug dalykų nebūtinai iš meninės pusės, juk koks menas yra parašyti užrašą. Tatuiruočių meistrui labai svarbu yra turėti gerą akį tatuiruotei. Kartais reikia labai nedaug: ją kažkiek padidinti, pasukti, ir ji atrodo daug geriau. Tai šitas akies turėjimas yra pats pagrindinis, o visi techniniai dalykai yra išmokstami.

– Kodėl pasirinkote dirbti būtent Šiauliuose?

– Gal ne aš juos pasirinkau, o jie mane pasirinko.. Aš gimiau Klaipėdoje, bet augau ir gyvenau Šiauliuose, paskui studijavau vėl Klaipėdoje. Studijų metais buvo įvairiausių minčių: gal į Vilnių važiuoti, gal dar kur nors. Jaunystė.. Galvoji, kad visas pasaulis tau po kojomis, bet galiausiai kažkas nesusistyguoja ir grįžti atgal. Tai taip viskas ir gavosi, pradėjau dirbti studijoje su auskarais, paskui netikėtai perėjau į kitą studiją, prasidėjo tatuiruočių meistro amatas. Aš tikiu lemtimi, kad kas tau lemta ir duota, niekada tavęs neaplenks, tai ir tie Šiauliai tikiu, kad yra man duoti. Bent jau šiai dienai. Iš pradžių dirbau su kolegomis, paskui nusprendžiau, kad laikas pradėti dirbti vienai. Man net nekilo mintis išvykti, nematau poreikio plėstis.. Čia yra artimi draugai, klientai, kurie net iš kitų miestų ir šalių atvyksta. Nespjauna tie Šiauliai manęs lauk, man čia viskas labai gerai.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt