Ūkį gižiečių šeima įprasmina rimtu darbu ir tvirtais santykiais

Vilkaviškis

Prie įvažiavimo į sodybą stovi didžiulis akmuo, skelbiantis, kad čia – (iš kairės) Alberto, Simonos, Dianos, Andriaus, Audrutės bei Algio Dirmeikių ūkis. Autoriaus nuotr.

Dangyra ApanavičienėŠaltinis: Etaplius.lt

133594

Kelias į Audrutės ir Algio Dirmeikių namus veda jų pačių sodinta beržų alėja. Atvažiavusius svečius pasitinka didžiulis akmuo, ant kurio puikuojasi lentelė su sodybos šeimininkų pavarde. Dirmeikiai – vieni iš pavyzdingiausių Vilkaviškio rajono savivaldybės Gižų seniūnijos ūkininkų.

Ant plyno lauko

Dabravolės kaime gyvenantys Dirmeikiai šiandien valdo kiek daugiau nei 200 ha plotą. Ūkininkauti jie pradėjo 1992 m., kuomet Audrutės mama atsiėmė 20 ha kadaise jai priklausiusios žemės. Tiesa, pats atsiėmimo procesas neapsiėjo be nesusipratimų – iš pradžių minėti plotai buvo grąžinti, vėliau atimti, po to – vėl sugrąžinti.

Ūkininkavimo pradžia nebuvo lengva – trūko technikos, žemės, pastatų. Ūkio kūrimas vyko pamažu, daugelį darbų šeima stengėsi atlikti pati, be pašalinių pagalbos.

„Dabar mūsų sodyba užima 1 hektarą 86 arus. Kai pradėjome kurtis, čia buvo plynas laukas. Pamenu, kaip žiemą per tris dienas rankomis iškasiau ūkinio pastato pamatus. Kai jis iškilo, kurį laiką jame gyvenome kartu su gyvuliais. Buvome įsirengę gyvenamąsias patalpas. Įdomus jausmas: valgome vakarienę, o už sienos kiaulės kriuksi“, – juokėsi A. Dirmeikis.

Teko atsisakyti

Pradėję ūkininkauti Dirmeikiai turėjo 6 karves, šiek tiek prieauglio, keletą kiaulių. Vėliau plėtėsi dirbami plotai, augo ir gyvulių banda.

Vienu metu šeima laikė apie 60 galvijų ir 100 kiaulių, bet laikui bėgant buvo priversta jų atsisakyti. Didžiausią įtaką tam turėjo nuolat besikeičiantys ekologinio ūkininkavimo reikalavimai.

„2007 m. įregistravome ekologinį ūkį. Tais laikais visi kalbėjo, kad ekologinė produkcija bus paklausi, už ją mokės brangiau. Gavosi priešingai. Įsipareigojome penkeriems metams, tačiau reikalavimai keitėsi vos ne kas pusmetį. Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau vėliau imta reikalauti įrengti gyvuliams specialias aikšteles, laikyti juos palaidus ir pan. Mūsų tvartai tam nebuvo pritaikyti. Tapo akivaizdu, kad nepajėgsime visko įgyvendinti, tad nusprendėme galvijų atsisakyti“, – pasakojo A. Dirmeikis.

Audrutė Dirmeikienė prisiminė labai liūdėjusi, kai supirkėjai išsivežė iš ūkio karves. Prie jų šeima buvo labai prisirišusi – visi raguočiai turėjo vardus, buvo mylimi. Nepaisant visko, Dirmeikiai niekada nesigailėjo jų atsisakę.

„Dėl karvių keldavomės labai anksti, o guldavome vėlai. Kartais iš nuovargio net laukuose užmigdavome. Tuo metu, kai atsisakėme karvių, jau ir už pieną buvo pradėję mokėti mažiau. Turėdami ekologinį ūkį, melždavome ekologišką pieną. Būdavo labai keista, kai jį supildavo į tą pačią cisterną kartu su neekologišku pienu. Tuomet imdavome svarstyti, koks viso to tikslas“, – kalbėjo A. Dirmeikienė.

Pasibaigus ekologinio ūkininkavimo įsipareigojimams Dirmeikiai grįžo prie įprastos žemdirbystės. Jų teigimu, tuo metu Lietuvoje dar buvo pernelyg daug neaiškumų, o ir patys specialistai labiau rūpinosi sankcijų pritaikymu, o ne pagalba žmogui. Pavyzdžiui, Dirmeikiai už tam tikrų įsipareigojimų nevykdymą dvejus metus iš eilės turėjo sumokėti beveik po 3 tūkstančius litų, tačiau vėliau ši suma buvo grąžinta.

„Mums pavyko įrodyti, kad nenusižengėme jokioms taisyklėms, o suklydo patys tikrintojai, klaidingai pritaikę sankcijas. Neabejoju, kad dabar nieko panašaus nenutiktų, tačiau tais laikais buvo pernelyg daug neaiškumų tiek ūkininkams, tiek specialistams“, – kalbėjo A. Dirmeikis.

Eksportuoja į užsienį

Atsisakę karvių, Dirmeikiai pamažu ėmė mažinti ir kiaulių bandą. Paskutinę kriuksę jie papjovė maždaug prieš penketą metų. Šiandien ūkininkai verčiasi vien javų ir rapsų auginimu. Savo valdomuose plotuose jie sėja vasarinius bei žieminius kviečius, miežius, rapsus ir avižas. Pastarąją kultūrą Dirmeikiai eksportuoja į užsienį.

„Lietuvoje avižų niekam nereikia, o Vokietijoje, Čekijoje ir kai kuriose kitose šalyse avižos labai vertinamos. Iš jų gaminami dribsniai. Galbūt už avižas moka šiek tiek mažiau nei už kitas kultūras, tačiau jas užauginti yra pigiau. Viską sudėjus pelnas išeina net šiek tiek didesnis“, – pasakojo vyriausiais Audrutės ir Algio sūnus Andrius.

Būtent jis kartu su broliu Albertu ūkyje daugiausiai rūpinasi žemės dirbimu, sėja, javų ir rapsų tręšimu bei purškimu. Tuo tarpu tėtis dažniausiai prisiima atsakomybę už technikos remontą, sėklos paruošimą bei kitus ūkio darbus. Per javapjūtę jau visi trys vyrai sėda į traktorius bei kombainus, stengiasi kuo greičiau nuimti subrendusį derlių. Jei tik orai leidžia, įprastai javapjūtė Dirmeikių ūkyje trunka 2–3 savaites.

Žemdirbių šių metų pasėliai atrodo neblogai. Tik rapsams žalos pridarė gegužės 12-ąją iškritęs sniegas, bet tikrieji nuostoliai pasimatys per javapjūtę.

Dirmeikiai ne vienus metus draudžia savo pasėlius. Andrius pasakojo, kad nors įmokos kone kasmet didėja, tačiau tai daryti kol kas apsimoka. Šeima ne kartą jau nukentėjo nuo gamtos išdaigų, o draudimo bendrovė nuostolius padėjo kompensuoti.

Modernioji žemdirbystė

Gižų seniūnijos ūkininkai nuolat stengiasi modernizuoti savo ūkį. Šiuo metu turimos technikos pakaktų apdirbti dar bent 100 ha didesnius plotus, tačiau jų įsigyti beveik nėra galimybių. Konkurencija tarp ūkininkų – itin didelė.

„Turbūt neįmanoma rasti žemdirbių, kuriems pakaktų turimos technikos. Mums taip pat jos trūksta, nuolat reikia ją atnaujinti. Artimiausiu metu planuojame pirkti volus. Vėliau greičiausiai reikės keisti traktorių, kombainą. Bandome pereiti prie moderniosios žemdirbystės, kuomet grūdus sėjame tiesiai į ražienas. Taip sutaupome daug laiko ir darbo sąnaudų. Anksčiau dviese su broliu laukuose dirbdavome iki išnaktų, kad tik spėtume sėklas suberti į dirvą. Dabar viskas vyksta daug greičiau. Nemanau, kad derlius dėl to bus nors kiek prastesnis“, – neabejojo Andrius.

Įprasmino ūkį

Kol vyrai dirba laukuose, tvarkyti didžiulius namų aplinkos plotus – Audrutės rūpestis. Atrodo, kad darbo čia niekada netrūksta: išpuoselėti gėlynai, prižiūrėti dekoratyviniai medeliai, vaiskrūmiai ir daugybė kitų augalų. O kur dar vejos pjovimas?! Kartais Audrutei į pagalbą ateina marčios Diana bei Simona. Didelės pagalbininkės – ir mažosios anūkėlės Rusnė bei Karilė.

Neseniai prie namų valdos „išdygo“ didžiulis, 2, 7 m aukščio, 2 m pločio ir 1, 6 m ilgio akmuo, sveriantis maždaug 14 tonų.

„Vienas žmogus, iš kurio pirkome žemes, perspėjo, kad jas dirbtume atsargiai, nes vienoje vietoje glūdi gan didelis akmuo. Išorėje kyšojo tik maža jo dalis. Kai ėmėme jį kasti, pamatėme, kad tai – tikras milžinas. Nusprendėme šį akmenį pasistatyti prie namų. Kadangi pastatėme jį ant neparuoštos žemės, šiandien jau pusmetris jo susmego gilyn“, – pasakojo Algis.

Šį vasarį jo gimtadienio proga sūnūs padovanojo bei ant akmens pritvirtino specialią metalinę lentelę, skelbiančią, jog čia – Dirmeikių ūkis. Idėja įprasminti ūkį kilo Andriui. Jis teigė užsienyje matęs nemažai pavyzdžių, kaip žemdirbiai susikuria savo ūkio simboliką ir ji vėliau keliauja iš kartos į kartą. Andrius ir pats panoro kaip nors išsiskirti. Kurį laiką brandintą idėją padėjo įgyvendinti brolio žmona Simona. Ji sukūrė šeimos ūkio logotipą, kuriuo papuošė ne tik milžinišką prie namų stovintį akmenį, bet ir darbo rūbus, techniką.

Supranta problemas

Dirmeikiai stengiasi puoselėti ne tik savo namų aplinką. Jie nuolat prisideda ir prie seniūnijos bei bendruomenės veiklų. Andrius yra Gižų seniūnaitis, padeda seniūnui spręsti miestelio gyventojų problemas. Kartu su broliu ir tėčiu jis rūpinasi žvyro vežimu ant kelių, žiemą stumdo sniegą, atlieka įvairius kitus visuomenei naudingus darbus.

„Gyvename vieni su kitais, žinome vieni kitų rūpesčius ir problemas. Abu su vyru esame buvę Gižų seniūnais, tad būtų keista, jei dabar nusisuktume nuo savo bendruomenės. Manau padėti vieni kitiems – visų mūsų pareiga“, – mintimis dalijosi Audrutė.

Ji labiausiai džiaugėsi, kad Gižuose gyventi liko abu jos vaikai su šeimomis. Andrius tėvų kaimynystėje baigia statytis namą, o Albertas įsikūrė Audrutės tėvų sodyboje.

„Mus su vaikais ir jų šeimomis sieja itin stiprus ryšys. Daug laiko leidžiame kartu, minime įvairias progas bei šventes. Kartu stengiamės daug keliauti. Dažniausiai – po Lietuvą. Manau, jog geriausias laikas ir yra tas, kurį praleidžiame su savo artimaisiais“, – kalbėjo A. Dirmeikienė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt