Jau vaikystėje žinojau, kad, jei tik leis galimybės, globosiu be tėvų meilės ir rūpesčio likusį vaiką. Kai buvau maža, teko bendrauti su mergaite, kuri gyveno vaikų globos namuose. Jos pasakojimai, patirtas skausmas ir įvairūs iššūkiai man buvo sunkiai suvokiami. Juk aš turėjau mylinčius tėvus, brolį, sesę, nejaučiau jokio nepritekliaus, galų gale, turėjau galimybę mėgautis įvairiais skanėstais, kuriuos gamino mama. Turėjau tėtį – geriausią draugą, su kuriuo galėjau kalbėti apie viską, kuris išklausydavo, padrąsindavo. O toji mergaitė neturėjo nieko...