Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Turkijoje lietingu ir šaltu žiemos sezonu benamiams gyvūnams „išnuomojami“ būstai.
Gintaras BielskisŠaltinis: Etaplius.lt
Mano žiema šiemet kitokia. Sniegą pakeitė lietūs ir vėjai. Izmire per metus dažniausia būna apie 300 saulėtų dienų. Bet jau antrą mėnesį lyja lietūs ir sustoti nežada dar mažiausiai mėnesį. Dažniausia tiek lietaus čia nebūna. Lietus akivaizdžiai pakeičia žmonių nuotaiką. Jeigu lietingą savaitę pasitaiko pilnatis, tai ne tik gatvėje katės nepaglostysi, bet ir išvysi keistų žmonių, kurie tiesiog šoka, murma ar keikia praeivius. Visus veikia oro permainos ir nieko negalima padaryti. Gal net tikiesi ir lauki, jog būtent sekmadienį bus lietaus, kuris suteiks jaukumo ir nostalgijos jausmą. Gal sekmadienį tu išgirsi, kad ne oras svarbiausias, o tai, kiek šviesos nešiojiesi širdyje.
Sekmadieniais galima pamatyti daugiau šeimų. Gyvenant pagal savaitės dienas taip jau yra, kad savaitgaliai mus sujungia vaikštant gatvėse ar pramogaujant. Suaugusių žmonių elgesys priklauso nuo šalies vertybių, kultūrinio ir socialinio požiūrio, bet vaikai, beveik visame pasaulyje, yra tokie patys. Jie išdykauja, nori viską paliesti, nerimsta parduotuvėse, prašo saldumynų, spyriojasi ir džiaugsmingai klykauja. Kur visa tai dingsta? Kada vaikas pakliūva į visuomenės auklėjimo gniaužtus ir pasikeičia. Kada tikrąjį gyvenimą jaučiantis vaikas mūsų viduje išnyksta? Nerūpestingumas perauga į gėdos jausmą, o gėda tampa stabdžiais būnant savimi ir stengiantis pažinti pasaulį. Vaikai moka geriausiai atleisti ir paleisti, nesinešioti pykčio ir pavydo, nuoširdžiai mylėti, šypsotis ir matyti TAS smulkmenas. Matyti pasaulį „tiesiogiai“, o ne su visuomenės uždėtais filtrais. Vėliau TOS smulkmenos tampa nematomos, nebesvarbios, išblukusios. Nors tai ir yra gyvenimo pagrindas, kuris vėliau apauga atsakomybės ir gėdos vijokliais.
Turkijoje vaikus nuo mažų dienų moko, ką reiškia būti tikrais piliečiais. Prieš kurį laiką, kiekvieną rytą pradinėse mokyklose vaikai turėjo pasakyti eilėraštį apie tai, ką jiems reiškia būti turkais. Šitas eilėraštis skamba maždaug taip: „aš esu turkas, esu teisingas ir darbštus, mano gyvenimo principai yra ginti mažesnius, gerbti vyresnius, mylėti savo šalį ir žmones labiau negu save patį. Aš visada einu į priekį ir siekiu tikslų. Šlovė Ataturkui! Mano egzistavimas yra kaip dovana mano šaliai. Visi yra laimingi, kurie gali pasakyti - aš esu turkas.“ Tautos patriotiškumą ugdantys dalykai sukelia dviprasmiškus jausmus ir tokią pat nuomonę. Yra privaloma nuo mažens vaikus ugdyti būti pilietiškais, iš kitos pusės, kur pasirinkimo galimybė ir suvokimas kaip gali savo noru, pastangomis ir darbais mylėti tėvynę. Kiek visa tai yra panašu į šaukimą privalomai karo tarnybai, kuri Turkijoje taip pat yra privaloma. Kokie yra priimtini būdai ugdyti pilietiškumą? Tautiškumo ir pilietiškumo įrodymas yra ne tik žmogaus teisių žinojimas, atsakingas elgesys rinkimuose, kampe gulinti ir progų laukianti vėliava, saugumo jausmas ir nepriklausomybė. Tai be gėdos giedamas himnas, laisvė tautinei kultūrai, savo šeimos šaknų žinojimas ir pripažinimas. Mes galime būti pilietiški gyvendami ne tik Lietuvoje, nesigėdinti savo šalies vertybių ir tradicijų, tikint šviesesniu rytojumi ir mokant kitus pasakyti „Aš myliu Lietuvą“. Laisvė yra dabartinė dovana mums, už tėvų ir senelių besąlygišką patriotizmą, lietuviškų vertybių išsaugojimą ir amžiną priesaiką mylėti ir ginti. Aš nejaučiu gėdos nešiojant trispalvę švarko atlape paprastą dieną, pasiilgstu himno giedojimo minioje, niekada nemeluoju, kai manęs paklausia iš kur aš esu ir niekada neišsižadėsiu savo pilietybės.
Kiekvieną sekmadienį aš bandau įsivaizduoti lietų ir krintančių lašų garsus į langą, prisiminti, kuo tikėjau ir ko labiausiai norėjau vaikystėje. Šilti ir geri prisiminimai mus pavers mažiau suaugusiais ir primins, kodėl taip gera grįžti namo, kur lietus jau yra seniai prisijaukintas, kur girdint gimtąją kalbą lengviau būti tyloje. Visi turime turėti vietą, kur nostalgija mus apgaubia kaip mamos rankos grįžus namo. Atvirai įsivertinkime, kiek iš tikrųjų esame patriotiški ir ką mums reiškia būti patriotiškais ir pilietiškais. Galime sekmadieniais susitikti bažnyčioje, kad surastume palaikymą ne tik tikėjime, bet draugų ir artimųjų žvilgsniuose. Būkime didžiausias palaikymas vieni kitiems, kai nebežinome kuo tikėti, kai lietus mums tampa ne tik oro prognoze.
Šarūnė Šidlauskaitė
Apie tai, ką matote nuotraukose:
Dažnai gatvėse galima pamatyti nemokai dalijamas spurgas. Tik jos dalijamos ne be priežasties - kažkas mirė ar mini metines, kažkas gimė ar susituokė...
Pusryčiai Turkijoje - dalykas šventas.
Gėlės Izmire žydi ištisus metus.
Efesas. Pasak legendos, šį miestą įkūrė karingosios moterys amazonės, o jo pavadinimas kildinamas iš garsios čia buvusios Artemidės šventyklos.
Tai šeštasis pasakojimas, kuriame širvintiškė Šarūnė Šidlauskaitė dalijasi savo įspūdžiais iš savo stažuotės Turkijoje. Ankstesnį pasakojimą rasite čia