Kapinės toli nuo akių saugo ir gėdingas žmonių paslaptis

Šiauliai

Prof. Ri­ta Re­gi­na Tri­mo­nie­nė: „Kai­mo ar lau­ko ka­pi­nės, nors jo­se ir bu­vo pra­dė­ta draus­ti lai­do­ti, tuš­čios nie­ka­da ne­sto­vė­jo. Epi­de­mi­jų me­tu vie­ni­ši žmo­nės ir ma­ži vai­kai, tie, ku­rie ne­priė­jo sak­ra­men­tų, o gal ir priė­jo, bet tė­vams bu­vo taip pa­to­giau, lai­do­ti kai­mo ar lau­ko ka­pi­nė­se.“ (Jus­ti­no Auš­ke­lio nuo­tr.)

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT

326679

Artinantis Vėlinėms, šviečiančiais miestais pavirsta visos šalies kapinės. Šiaulių krašte yra tokių kapinaičių, iki kurių vedantys takeliai vis labiau užželia, bet vietos gyventojai kapus prižiūri ir atmena, kas nuošaliose vietose palaidoti. Toli nuo žmonių akių Kelmės r., Gerbėniškės miške, esančias nedideles kapinaites šaukėniškiai vadina „nekrikštytų vaikų“ kapinėmis. Ką apie jas pasakoja vietos gyventojai ir ką – moksliniai tyrimai?

„Tik nekrikštyti vaikai palaidoti“

Gerbėniškės miške esančiose nedidelėse kapinaitėse, aptvertose jau baigiančia sutrešti tvora, galima suskaičiuoti 10 nedidelių kapelių. Nors kauburėliai ir apžėlę, ant pušies kamieno pritvirtinta dar nauja koplytėlė, kurioje stovi medinis kryželis, pora angeliukų. Tai rodo, kad kapinaitės yra lankomos, prižiūrimos.

Netoli Svilės šaltinių esančio kaimo gyventojai sako matę kapinaites miške, nežinantys, kas ten palaidota, tik girdėję, kad vietinių gyventojų vaikai. Jie nukreipia į sodybą Vėžaliuose, kurios šeimininkai esą kapines prižiūri iki šiol.

„Taip, ten tik vaikai nekrikštyti palaidoti, vien tik vaikai palaidoti, suaugusiųjų nėra. Ką tik gimusių, mažų“, – iškart atsako sodyboje besidarbuojanti 73-ejų Stefa. Moteris patikina, kad tikrai jos šeima prižiūri kapinaites, kurioms daugiau nei 100 metų.

Stefa pasakoja, kad dabar miške esančios kapinės prieš šimtmetį buvo lauke, miškas ten dar nebuvo užaugęs. Šalia buvo sodžius, o kapinaitės atsirado, kai reikėjo laidoti mirusius naujagimius ir vaikus.

„Mano mamos broliukai mirę ten palaidoti. Mama dar nebuvo gimusi. Tėtės giminaičiai, kurie mirė vos gimę ir nespėta jų pakrikštyti. Nežinau, kiek ten tų vaikučių užkasta, vardų nepamenu. Suaugusiuosius krikštytus tai veždavo į Šaukėnų kapines. Gal prieš 20 metų pasikvietėme kunigą, kuris tas mūsų kapines pašventino“, – žiniomis dalijasi moteris.

Dar Stefa prasitaria, kad jų šeimos kapinėse būdavo slapčia laidojami palaidai gyvenusių merginų naujagimiai.

„Tėtis ten kai nueidavo, sakydavo, kad va, žiūrėk, šviežus kauburiukas atsirado... Buvo čia tokių visokių. Atrodo, pirmiau nieko tokio nebuvo? Pirmiau buvo dar daugiau, ne dabar“, – šmaikštauja moteris.

Stefos mama kol buvo gyva, labai rūpestingai prižiūrėjo kapinaites miške, šeimos narai ten eidavo melstis, klūpėdavo, giedodavo. Už tai iš Šaukėnų kunigo ir seniūno mama buvo gavusi dovanų didelę Marijos skulptūrą.

Dabar tik sunkiau tapo kapinaites prižiūrėti, nes šeimos nariai sensta, pasiligoja. „Šiemet taip ir nepavyko jų sutvarkyti“, – atsidūsta pašnekovė.

Prieš šimtą metų Vėžaliuose gyveno 43 gyventojai, 2011 m. registruoti buvo jau tik du.

Kapinės vadintos mogylomis

Profesorė Rita Regina Trimonienė ir paveldosaugininkė dr. Laura Prascevičiūtė prieš kelerius metus atliko milžinišką darbą: išleido elektroninius žinynus, kuriuose surinko išsamią informaciją apie 154 Kelmės, 141 Pakruojo ir 145 Radviliškio rajonų kaimų neveikiančias senąsias kapines. Žinynuose aptariama, kaip formavosi kapinės nuo XVI iki XX amžiaus, nurodomi faktai apie kaimo įkūrimą, pateikiami įrašai iš mirties metrikų knygų, įdomesni faktai, susiję su tirtu objektu, kaimų planai, kapinių ir juose esančių elementų nuotraukos, antkapinių paminklų nuorašai ir kt.

Vis tik nuošalių kapinaičių Gerbėniškės miške, vietinių vadinamų „nekrikštytų vaikų“ kapinėmis, R. Trimonienė sako su kolege neaptikusios. Greičiausiai Kultūros paveldo departamento jos nebuvo užfiksuotos arba jų pavadinimas yra kitoks.

Pasak profesorės, Lietuvoje būdavo įprasta mirusius žmones vienus laidoti šventintose kapinėse, o kitus – nešventintose. Ši tradicija atėjo iš ikikrikščioniškų laikų ir užsibuvo.

Dar XVII a. Lietuvoje išskiriamos skirtingos kapinės: bažnyčia, šventorius, kaimo, lauko kapinės. Jos minimos ir XVIII, ir net XIX amžiuje. Jei XVII a. lauko kapinėse dar buvo bažnyčios oficialiai leidžiama laidoti mirusiuosius, tai vėliau kunigai griežtai atsisakė jas šventinti. Lauko kapinės laikytos kaip pagalbinės.

„Jei pavartytume bažnyčių metrikų knygas, kur būdavo įrašoma, kokiose kapinėse palaidotas vienas ar kitas asmuo, kartu būdavo ir nurodyta, ar palaidotas šventintose, ar nešventintose. Kita vertus, metrikai atsirado pakankamai vėlai, XVII a. pab.–XVIII a. pr., todėl ir mūsų vėlyvas žinojimas apie tuos kapus“, – sako istorikė.

Šventintose kapinėse būdavo laidojami suaugusieji ir vaikai, jei mirusieji būdavo priėmę sakramentus. XVIII–XIX a. kunigai jau pradėjo drausti laidoti kaimo ar lauko kapinėse.

„Kiek peržiūrėjome Radviliškio, Kelmės, Pakruojo r. metrikus, radome, kad lauko kapinėse būdavo laidojami įvairių epidemijų metu mirę žmonės. Juk buvo pavojinga juos vežti, rizikuojant užsikrėsti. Lauko kapinėse laidoti maži vaikai ir dėl to nebuvo jokios gėdos. Lauko kapinėse laidoti ir seni vieniši žmonės – per daug nesirūpinta jų vežti į šventintas parapijos kapines“, – dalijasi ji.

Taip pat metrikuose būdavo nurodomi ir tokie faktai, kad, pavyzdžiui, velionis palaidotas prie kryžiaus, nors ir kaimo kapinėse. „Tai rodo, kad ir nešventintose kapinaitėse būdavo statomi kryžiai. Dar vienas įdomus įrašas, kurį aptikau iš Šedbarų kaimo 1758 m., kad čia buvo palaidotas dvejų metų vaikas Martynas. Lotyniškai buvo parašyta, kad jis palaidotas kaimo laidojimo vietoje, ir nurodyta, kad palaidotas mogyloje. Liaudyje kapinės vadintos mogylomis, o ne kapais“, – pastebi R. Trimonienė.

Nors ka­pe­liai ir ap­žė­lę, ant pu­šies ka­mie­no pri­tvir­tin­ta dar nau­ja kop­ly­tė­lė, ku­rio­je sto­vi me­di­nis kry­že­lis, po­ra an­ge­liu­kų. Tai ro­do, kad ka­pi­nai­tės yra lan­ko­mos, pri­žiū­ri­mos. (Autorės nuotr.)

Krikštytus vaikus reikalauta laidoti atskirai

Turtingesni žmonės XVII a. buvo laidojami bažnyčioje arba šventoriuje prie bažnyčios. Ši vieta laikoma garbinga, bet už palaidojimą reikėję sumokėti.

„1675–1677 m. Šiaulių bažnyčios vizitacijoje minima, kad jei bus laidojama pačioje bažnyčioje, reikia sumokėti 3 florinus, o jei bažnyčios rūsiuose – 5 florinus. Florinas XVII a. buvo lygus 1 auksinui (zlotui) arba 0,7 dukato. 1673 m. jautis įkainotas 20 auksinų“, – patikslina profesorė.

Kaip tuo metu atrodė kapinės? Vizitacijoje nurodoma, kad Žagarės kapinės 1611–1612 m. yra aptvertos ir naujai pašventintos. Gruzdžiuose 1643 m. minimos pašventintos, gerai aptvertos ir gerai saugomos kapinės.

„Tačiau vizitatorius įrašo pastebėjimą, kad čia neatskirta vieta, kur turėtų būti laidojami pakrikštyti vaikai. Ir kituose bažnyčių įrašuose radau reikalavimą atskirti pakrikštytų vaikų laidojimo vietą. Matosi, kad buvo tradicija krikštytus vaikus laidoti atskirai, o ne bendrame kape“, – pastebi profesorė.

Kaulinyčios

Įdomus dalykas – kapinėse buvo pradėta reikalauti statyti kaulinyčias. Tai dažniau medinė nei mūrinė koplytėlė senose kapinaitėse, į kurią, pritrūkus vietos laidojimams, būdavo sudedami iškastų kapų palaikų kaulai. Kapines taip pat reikalauta aptverti, kad nešvarūs žvėrys neįeitų, kapų neiškastų ir kaulų neištąsytų.

„Radviliškio kapinėse vizitatorius 1621 m. pareikalauja, kad kapinės būtų aptvertos, viskas būtų sulyginta ir kūnai būtų laidojami žmogaus ūgio gylio duobėse. Taip pat liepta surinkti kaulus ir užkasti į duobes. Greičiausiai palaikai būdavo laidojami negiliai, todėl išlįsdavo ir juos reikėję surinkti. XVII a. žmonėms dar neatrodė, kad kapines reikalinga aptverti“, – pasakoja R. Trimonienė.

Kel­mės r., Ger­bė­niš­kės miš­ke, esan­čios nyks­tan­čios ka­pi­nai­tės vie­tos gy­ven­to­jų va­di­na­mos „ne­krikš­ty­tų vai­kų“ ka­pi­nė­mis. Ko­kias pa­slap­tis jos sle­pia? (Autorės nuotr.)

Atskirai nuo vietos žmonių

XIX a. ateina naujas dalykas – atsiranda žmonių, kurie sąmoningai neprieina sakramentų ar propaguoja netikėjimą.

„1896 m. žmogus iš Rozalimo valsčiaus – Kazimieras Michailovičius, būdamas 46 metų, susirgo plaučių uždegimu ir prieš mirtį jį aplankė kunigas. Kazimieras griežtai atsisakė priimti paskutinį patepimą ir prieš mirtį paprašė nelaidoti jo parapijos šventintose kapinėse. Rozalimo kunigas tiek pasipiktino, kad, nors ir nepriklausė įrašyti mirties knygoje, įrašė, kad Kazimieras du kartus atsisakė priimti sakramentą. Todėl buvo palaidotas Vaisvydžių kaimo kapinėse. Tai rodo, kad laisvamanių, kurie nepriima katalikiško tikėjimo, ėmė atsirasti“, – dalijasi profesorė.

Šventintose kapinėse nebūdavo laidojami ir evangelikai, stačiatikiai. Jie turėjo savo kapinaites. Būdavo ir privačios kapinaitės – mogylos. Bajorai savo dvaro teritorijose pasistatydavo koplytėlę, kviesdavo kunigą ir ten oficialiai būdavo laidojami atskirai nuo vietos žmonių.

XVII–XVIII a. jau pradedama siekti, kad pačiose bažnyčiose nebūtų laidojami žmonės. Tai imta laikyti nehigienišku dalyku, laidojama šventoriuje, parapines kapines pradėta kurti toliau už miesto.

„XVII a. Šiauliuose vienos kapinės minimos prie šventoriaus, o kitos – toliau nuo bažnyčios. Sunku pasakyti, kur jos buvo, archeologai yra radę palaidojimų dabartinių Vytauto ir P. Višinskio g. sankirtoje, bet negalima patvirtinti, ar ten tikrai buvo miesto kapinės“, – sako R. Trimonienė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt