Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Rasos Piluckienės asmeninio archyvo nuotr.
Vilma VenckutonytėŠaltinis: Pranešimas spaudai
Dabar jau sena istorija, tapusi postūmiu naujam verslui
R. Piluckienė kadaise susigundė pažadėta didele investicine grąža ir pateko į finansinę piramidę.
„Buvau įsiskolinusi 10 tūkst. dolerių su procentais ir ieškojau galimybių, kaip greitai juos grąžinti. Sugalvojau susirasti seną butą, paremontuoti ir parduoti. Uošvienė paskolino pradiniam įnašui, vyras paėmė paskolą, patys darėme remontą, uždirbome 7 tūkst. eurų ir taip prasidėjo mano nekilnojamojo turto verslo istorija“, — prisipažįsta R. Piluckienė ir, praėjus 7 metams, noriai dalinasi savo istorija, kaip neturėdama pinigų „atsistojo ant kojų“.
Nusipirkusi, suremontavusi ir pardavusi dar kelis butus, Rasa suprato, kad su bendraminčiais plėsti verslą bus lengviau negu vienai, todėl prisijungė prie finansiškai raštingų žmonių bendruomenės „Starfish Vidinis ratas“ ir dabar jau su čia rastais partneriais valdo 4 nekilnojamojo turto (NT) verslo įmones. Per 7 metus Rasa viena ar su partneriais įgyvendino 56 NT projektus — paruošė juos pardavimui arba nuomai ir džiaugiasi pasyviomis pajamomis.
„Minėtoji finansinės piramidės duobė tapo man spyriu į užpakalį eiti ir sukurti pinigų. Supratau, kad turiu didinti savo finansinį raštingumą ir imtis veiksmų. Taip atradau savo kelią nekilnojamojo turto srityje. Kartais pergyvename dėl nesėkmių, bet ta diskomforto zona mus gerai supurto, tada mes įjungiame aukštesnius resursus ir sugalvojame kažką reikšmingo. Svarbu ne įkristi į aukos poziciją, o ieškoti galimybių. Nors verslo pradžia buvo labai sunki, slėgė didžiulė skola, tačiau dabar džiaugiuosi ir dėkoju likimui, kad viskas taip susiklostė. Aišku, reikėjo įdėti daug darbo“, — pasakoja R. Piluckienė ir prisimena dabar jau seną istoriją, kaip niekam nerekomenduoja elgtis.
„Mano giminaitė jau 5 metus buvo investavusi didelę sumą į vieną įmonę, kuri užsiėmė valiutų pirkimu ir pardavimu. Mane sudomino labai didelė grąža. Per metus ji gaudavo 30% grąžos, t.y. per 3,5 metų uždirbdavo dvigubai. Ji vis kalbino mane: “Rasa, reikia investuot, įsivaizduok, tokie procentai ir nieko nereikia dirbti!” Na, galvoju, reikia pabandyti. Ir mes pasiskolinome 10 tūkst. dolerių, nes tokia buvo minimali suma, investavome, o po mėnesio paaiškėjo, kad tai yra finansinė piramidė. Kol nauji žmonės investavo, tol kiti galėdavo išsiimti tuos pinigus. Bet kadangi nauji žmonės ne taip greitai investavo, viskas sustojo ir praradau pinigus. Jau 6 metus vyksta tyrimas dėl 20 milijonų Lietuvos žmonių investuotų ir prarastų pinigų. Dėl to visą laiką reikia galvoti, kur investuoti ir kuo pasitikėti“, — didžiausią gyvenimo pamoką prisimena Rasa.
Derėkis taip, lyg tai būtų gyvybės ar mirties klausimas
Tuo metu ji buvo motinystės atostogose, augino sūnų, pinigų neturėjo daug, o kur juos išleisti visada atsirasdavo.
„Nenorėjau vien tik taupyti ir susispausti, neleisti sau jokių pramogų, nieko nepirkti. Tad vis sukau galvą, kaip užsidirbti papildomai. Nors turėjau didelę skolą, vis tiek tikėjau, kad pasiskolinsiu pinigų ir pavyks nusipirkti seną butą bei suremontavus parduoti. Pradėjau intensyviai ieškoti tokio buto: dėjau skelbimą ir į laikraštį, ir į „Facebook“‘ą, ir pažįstamiems pasakojau, kad ieškau buto, kurį galėčiau paremontuoti“, - aktyvių veiksmų iškart ėmėsi Rasa.
Socialiniame tinkle jai parašė nuomininkė, kuri buvo susitarusi su savininke pirkti jos nuomojamą butą už 30 tūkst. eurų.
„Aš paskambinau savininkei su pasiūlymu pirkti tą butą, nes nuomininkė persigalvojo. Tačiau savininkė sutiko man parduoti tą butą tik už 33 tūkst., ne mažiau. Tai buvo didelė kaina, nes jau buvau išsiaiškinusi, kiek maždaug galėčiau maksimaliai už jį gauti pardavusi: jei geras remontas, apie 40 tūkst. eurų, jei prastesnis, 37-38 tūkst. eurų. Tad kaina 33 tūkst. eurų man netiko“, — pasakoja Rasa, iš šeimininkės 5 kartus išgirdusi “ne”.
Nepasiduoti ją skatino knygoje “Jokių kompromisų” perskaityta mintis, jog derėtis reikia taip, lyg tai būtų gyvybės ar mirties klausimas.
„Nors buto savininkė jau piktai su manimi kalbėjo, po savaitės atradau drąsos jai vėl paskambinti ir pasakyti: “Žinau, kad jums įkyrėjau, bet labai noriu to buto. Gal jūs galite jį man parduot už 30 tūkst.?” Sunkiai, bet man pavyko nusiderėti ir tada prasidėjo pats įdomumas“, — juokiasi R. Piluckienė, kuri iki tol neturėjo jokios patirties tvarkydama nekilnojamąjį turtą.
„Tai buvo dviejų kambarių butas be baldų, visas reikalaujantis remonto: įeini ir baisu. Mano tikslas buvo pakelti būsto vertę tiek, kad atėjęs potencialus pirkėjas galėtų bent kažką jame pamatyti. „Facebook“ skelbimuose už 300 eurų suradau naudotą virtuvinį komplektą su visa buitine technika, vyras per 2 dienas jį sumontavo ir vaizdas iškart pasikeitė. Ištapetavome kambarius ir už 500 eurų suremontavome tą butą“, — pasakoja Rasa ir dabar jau su šypsena prisimena tą pradinę baimę, kad šiam butui pirkti šeima paėmė pirmą kreditą savo gyvenime.
Pirmas blynas neprisvilo — išmoko valdyti riziką
Netrukus Rasa pamatė parduodamą dar vieną butą, kuriame buvo pradėtas daryti kapitalinis remontas, įrengta vonia, išvedžioti elektros kabeliai.
„Vėl paėmėme paskolą, anyta davė pinigų pradiniam įnašui ir pradėjome tą butą remontuoti. Visada galvojau, kad kuo daugiau pati padarysiu, tuo daugiau uždirbsiu. Tačiau dabar jau žinau, kad tai buvo didelė klaida. Geriau remontui samdyti kitus žmones, o pačiai eiti ieškoti naujų NT objektų ir taip plėsti savo veiklą“, — dabar taip daro Rasa, o savo pradinio etapo pamoką apibendrina taip: jei nori kažko pasiekti, tai baik kalbėti ir pradėk daryti. Išmanymas ir pasitikėjimas savimi ateina bedarant. O turinčius laisvų pinigų žmones ji ragina pirmiausia investuoti į save — savo žinias ir patirties kūrimą (o ne kažkam kitam atiduoti tuos pinigus), nes tuomet pats žmogus gali valdyti savo veiklos riziką.
Atvirkščiai nei mokykloje – versle patartina „nusirašinėti“
Dar didesnis kokybinis šuolis Rasos gyvenime įvyko prisijungus prie „Starfish Vidinio rato“ bendruomenės, kurios tikslas – padėti žmonėms susikurti finansinę laisvę. Čia ji suprato, kad vieni žmonės pasiekia aukštų rezultatų, o kiti jų nepasiekia tik dėl savo požiūrio. Ir pati ėmėsi jį keisti.
„Požiūrio keitimas yra procesas. Pradžioje esame linkę viską daryti patys, nes taip mus mokė mokykloje: daryti pačiam, nusirašinėjimas (bendradarbiavimas) baudžiamas. Tačiau realiame gyvenime viskas vyksta priešingai. Todėl aš ėmiausi burti komandą. Tada gaunasi, kad naudojamės ne tik finansiniais svertais (kreditais), bet ir mūsų socialiniu kapitalu — įtraukiame kitų žmonių išmintį, pažintis ir patirtį“, — sako Rasa.
Ji prisimena pirmąjį savo apsilankymą finansiškai raštingų žmonių bendruomenėje.
„Po susitikimo aš išėjau tokia užsidegusi, galvojau, kad aš 100% turiu būti tame rate, nes jaučiau, kad ten yra tokie žmonės, kokia aš noriu būti! Mes kalbamės ta pačia kalba, jaučiame tą patį azartą, tą pačią jėgą!“, — užsivedusi kalba Rasa, kurią kiti atkalbinėjo, esą „kam tau dar leisti pinigus mokymams, jeigu ir taip jau pati užsidirbi iš NT projektų“.
Tačiau ji įsitikino, kad aplinkiniai itin mėgsta dalinti patarimus, tačiau klausytis reiktų tik tų, kurie patys toje srityje yra pasiekę rezultatų.
Subūrusi komandą, su kuria kartu vystė NT projektus, Rasa pradėjo uždirbti 3-4 kartus daugiau, nei iki tol uždirbdavo viena.
Pamatė, kaip elgiasi finansiškai laisvi žmonės
Šalia komandinio darbo, ji išmoko dar vieno svarbaus dalyko prisijungusi prie finansinės laisvės keliu einančių žmonių bendruomenės.
„Reikia žinoti, kur eini gyvenime, ką nori pasiekti, ir turėti aiškų planą, kaip tai padarysi. Kai prisijungiau prie „Starfish Vidinio rato“, atlikau finansinę analizę, kur aš esu šiandien ir kur noriu būti po 5 metų. Ta analizė aiškiai man parodė, kad tokiu lėtu tempu, kokiu ėjau viena, aš tikrai nepasieksiu savo tikslų. Man reikėjo komandos, finansų ir daugiau rankų bei patirties“, — atėjusį suvokimą prisimena Rasa.
Dalyvavimas veiklių žmonių bendruomenėje Rasai leido matyti, kaip elgiasi finansiškai laisvi žmonės, o matant sektinus pavyzdžius, jai ir pačiai buvo lengviau pasinerti į NT verslą.
„Išmoktos pamokos mane taip užgrūdino, kad aš žinau, jog bet kokioje situacijoje rasiu išeitį ir išspręsiu problemas. Šis žinojimas suteikia man saugumo jausmą“, — įvardina kretingiškė.
Pradžioje darbo valandų neskaičiavo
Ji įspėja, kad pradiniame verslo kūrimo etape reikia įdėti ypač daug pastangų, lieka mažiau laiko draugams ir seniems įpročiams.
„Kai pasinėriau į NT verslą, draugai ėmė manęs klausinėti “Rasa, ką tu darai, kuo užsiimi, kad visai nebeturi mums laiko”. Juokaudama atsakydavau, kad susiradau du vyrus (t.y. verslo partnerius), kurie išpildė mano svajonę (susikurti harmoningą gyvenimą per savo verslą)“, — apie tai, kad nemokamo sūrio nebūna, primena Rasa.
Jai kelia šypseną, kai žmonės nori sukurti verslą skirdami jam po 1-2 val. per dieną. To per maža.
„Būdavo taip, kad 8-17 val. dirba vieni darbininkai, kurių tai yra pastovus darbas statybose. Nuo 17 val. ateina kiti darbininkai, kuriems tai papildomas darbas. O aš ten būdavau ir tada, ir tada. Savaitgaliais irgi ruošdavau medžiagas, skaičiuodavau, kaip plyteles dėti ir pan. Pradžioje investavau visą savo laiką, kad turėčiau įdirbį, nes tikslas juk nėra taip sunkiai dirbti nuolatos. Dėl to turėjau išmokti tam tikrus dalykus, kad paskui rasčiau darbų vadovus, kurie atlieka visus darbus“, — pasakoja visus NT projektų etapus gerai suprantanti R. Piluckienė.
Rasa apibendrina – svarbu investuoti į save, o įgytas žinias taikyti praktikoje, pasimokyti iš klaidų, dirbti su komanda, turėti planą — kur nori būti po kelių metų, ir nepasiduoti klaidingam įsitikinimui, kad NT projektams vystyti reikia daug nuosavų pinigų.
„Sėkmės paslaptis slypi mūsų mąstyme, įsitikinimuose, jei mes nepakeičiame mąstymo, jokios kitos strategijos neveikia“, — įsitikinusi kretingiškė R. Piluckienė.