Ci­vi­lis ka­re – truk­dys ar­ba pa­gal­bi­nin­kas

Šiauliai

A. Grimo nuotr.

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

212807

Vy­res­nio­ji ver­buo­to­ja – pa­rei­gas to­kiu neįp­ras­tu pa­va­di­ni­mu Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Šiau­lių re­gio­ni­nio ka­ro prie­vo­lės ir komp­lek­ta­vi­mo sky­riu­je vyk­do 31-erių ka­pi­to­nė El­my­ra Bal­ja­nai­tė-Sta­ne­vi­čie­nė. Ka­rio įgū­džius kas­die­nia­me gy­ve­ni­me pri­tai­kan­ti bei re­ko­men­duo­jan­ti dis­cip­li­nuo­tai gy­ven­ti ir ki­tiems, ka­pi­to­nė at­vi­ra: kiek­vie­nam rei­kia rim­tai pa­gal­vo­ti, kaip jis elg­sis ekst­re­ma­lios si­tua­ci­jos me­tu – taps kliū­ti­mi ar pa­gal­bi­nin­ku, tu­rin­čiu iš­gy­ve­ni­mo krep­šį, ap­gal­vo­ju­siu at­si­trau­ki­mo ar lai­ki­no sau­gaus prie­globs­čio va­rian­tus.
 

Foto galerija:

Gyvenimas nesustoja net vykstant karui

Kapitonė Elmyra, lietuvės ir armėno dukra, dvejus metus su šeima gyvena ir dirba Šiauliuose. Iki kapitonės laipsnio karjeros laiptais pakilusi moteriai buvo tikrai nelengva įrodyti kolegoms vyrams, kad yra ne prastesnė kovotoja ir vadė, geba susikaupti, atlikti rimtas fizinių ir psichologinių jėgų reikalaujančias užduotis, ir nusipelnyti pagarbos.

Būdama vos 18-os, mergina iki paskutinės minutės niekam nesakė, kad ketina stoti į Lietuvos karo akademiją. Juolab kad tuo metu, 2008-aisiais, nuolatinės privalomosios karo tarnybos Lietuvoje net nebebuvo. Visi buvo įsitikinę, jog, Lietuvai įstojus į NATO, karo niekada Europoje nebebus, todėl ir nereikia, kad visi jauni Lietuvos vyrai būtų susipažinę su kario gyvenimu, mokėtų laikyti ginklą, būtų ištvermingi šalies patriotai.

„Jau tada suvokiau, kad istorija visada kartojasi, gyvename geopolitiškai aktyvioje vietoje, turime agresyvių kaimynų. Mano pasirinkimas tapti kare tikrai nebuvo trumparegiškas“, – šypteli moteris, šiandien besidžiaugianti, kad tarnauja Lietuvai. Įgijusi patirties Lietuvos kariuomenėje, ji dabar gali patarti ir civiliams, ką daryti, kokie įgūdžiai praverčia karo metu ir kaip jų įgyti.

Nutikus sukrečiančiam įvykiui, vieni žmonės pasimeta, kiti bėga, treti tampa agresyvūs ar apatiški, ketvirti susikaupia ir užsispiria eiti iki pergalės. Statistiniai tyrimai rodo, kad karas Ukrainoje emociškai sukrėtė daugumą Lietuvos gyventojų. Net 87 proc. lietuvaičių pastaruoju metu jaučia padidėjusią įtampą, nerimą ar stresą.

Kaip nepradėti ieškoti, ant ko išlieti pyktį, nesąmoningai siekiant atsikratyti įtampos?

Elmyra sako, kad jausti įtampą yra visiškai normalu, tačiau kai ją jauti, įvairūs įprasti gyvenimo įvykiai gali sukelti tokių reakcijų, kokių nebūtų šiokią dieną, – jų net nepastebėtum. Dabar į viską reaguojama jautriau ir taip bus dar ilgai – mažiausiai pusę metų.

„Visi matėme baisių nuotraukų, vaizdo įrašų. Tai traumuoja, o traumų pasekmės pajuntamos vėliau, ne iš karto. Net gali pradėti sapnuoti. Aš pati sapnavau, kad esu Charkive. Matyti vaizdai nusėda pasąmonėje. Kai žiūrėjau karo vaizdus, juos analizavau, maniau, kad vertinu viską blaiviai. Pasirodo – ne. Mane lygiai taip pat giliai informacija palietė, šokiravo. Ir ji grįžta per sapnus, kasdienybėje“, – atvirauja kapitonė.

Ką daryti? Pasak Elmyros, pirmiausia – negalima apleisti įprastos gyvenimo eigos, kasdienybės rutinos. Negalima ištisą parą skaityti žinių apie karą. „Aš pati pirmąją karo savaitę, ką ten pirmąją – dvi savaites, sėdėjau internete. Visi draugai žinias skaitė iki antros–trečios valandos nakties. Lietuva nemiegojo, visi norėjo patys pirmieji gauti informacijos. To pasekmė – neišsimiegojimas. Neišsimiegojęs žmogus būna piktas“, – sako pašnekovė.

Žmogus būna piktas, kai neišsimiega, nepavalgo, nebesilaiko gyvenimo rutinos, disciplinos, trumpiau tariant, išsiderina dėl nepatenkintų elementarių fiziologinių dalykų. Tada kenčia ir psichologija. Pratūnojus internete 10 valandų tikrai nesudėtinga apkaltinti kitus dėl savo blogos būsenos.

„Labai svarbu atsiminti, kad kai galvojame, jog kitas yra piktas, reikia pažvelgti į save. Tai gali būti mūsų pačių būsena: kitame žmoguje tematai savo atspindį, surezonuoja tavo paties jausmai. Pirmiausia reikia atkurti savo gyvenimo rutiną, discipliną, išspręsti santykius su savimi, šeimos nariais, kolegomis darbe ir tik tada užsiimti karu. Jei tai nėra tavo tiesioginė funkcija“, – šypteli pašnekovė.

Nuvažiavusiems į kariaujančias šalis būna nuostabu ir keista, kad ten dirba parduotuvės, teikiamos paslaugos, gimsta kūdikiai, o už kelių šimtų metrų bombarduojama. Gyvenimas nesustoja net esant ekstremaliai situacijai.

„Nepaprastoji padėtis pas mus buvo, kai masiškai sirgome kovidu, kai Alytuje degė padangos. Visada kažkas kažkur neramu vienaip ar kitaip. Nebūna taip, kad visur ramu. Dabar žmonės buvo užsiliūliavę. Tai, kas nutiko, mus supurtė. Ir labai gerai, kad supurtė. Jaučiamės nepatogiai? Labai gerai. Jaučiamės nesaugiai? Labai gerai. Realybę imame vertinti kitaip. Šoko būsena ir pasireiškia susierzinimu, pykčiu, bet turiu pradėti mąstyti, kodėl taip elgiuosi, kodėl pratrūkau“, – kalba kapitonė.

cmyk23-copy.jpg

Pradedi veikti – viskas susitvarko

Kai jauti įtampą, esi susierzinęs – tai ir žinia, kad nerealizavai savęs, neatlikai darbų, kuriuos privalu kasdien atlikti. „Tada eik pagelbėti kitiems, tapk šauliu, savanoriauk arba prisijunk prie tarnybos kariuomenėje. Abejingas negalime būti nė vienas. Visi kažkaip reaguojame, todėl reikia pradėti veikti. Tada pats tapsi ramesnis“, – sako pašnekovė.

Kariuomenėje kartais juokaujama: karys be darbo ar ilgai nevykdantis jokių užduočių gali tapti net potencialiu nusikaltėliu. Karys yra treniruojamas vykdyti užduotį. „Kai poilsio per daug, prasideda nesąmonės. O kariai – tokie patys kaip ir eiliniai žmonės. Jei nesi užimtas kryptingai ir nežinai, kaip panaudoti savo energiją, kūrybines mintis, negalvoji, ką šiandien nuveiksi naudingo, neanalizuoji savęs, kyla įtampa. Kartais tam, kad žmogus pradėtų veikti, reikalingas supurtymas“, – sako ji.

Jei apima baimė, jos akys tampa labai didelės. Baimė atsiranda iš nežinojimo. Nežinai – klausk, prašyk pagalbos. „Dažnai žmonės ateina padėti, kai jiems patiems reikia pagalbos. Savanoriauja, išmoksta daugelio dalykų ir taip padeda patys sau“, – pastebi kapitonė.

„Rusai priešą užmėto savo piliečių lavonais“

Per Rusijos karą Ukrainoje daugelis tapo sofų ekspertais. Elmyra juokauja, kad mėgėjai skaičiuoja tankus, o profesionalai vertina logistiką. „Jei neturėsi aprūpinimo nuo degalų iki detalių, karo nelaimėsi“, – sako ji.

Kai Rusija sutelkė kariuomenę prie Ukrainos sienos, buvo kalbama, kad pagal sutelktų manevrinių padalinių kiekius ir logistinius pajėgumus planuojamas greitas įsiveržimas. „Mes visi esame apriboti laike, resursuose, erdvėje ir procedūrose. Nesvarbu, tai civilinis ar karinis gyvenimas. Pagal visus skaičiavimus, analitikų vertinimus, sutelktus pajėgumus ir logistiką matėsi, kad rusai ruošiasi trumpam karui. Dabar matome, kad, Rusijos Federacijos (RF) pajėgoms užpuolus Ukrainą, pritrūko degalų, maisto, pradėta plėšikauti. Rusų kariuomenės taktika tokia ir yra – demoralizuoti gyventojus, vogti, žudyti, plėšikauti, prievartauti. Rusai visais laikais taip elgėsi, nes logistikai skirdavo mažiau dėmesio. Iš to, ką matome Ukrainoje, galime susidaryti įspūdį, kad kariams išduodamos senos medicinos priemonės, seni sausi daviniai, trūksta aprangos, ekipuotės elementų ir pan., kad jie, įsiverždami į Ukrainą, nebuvo aprūpinti tinkamai. RF kariuomenės vadovybė visais laikais, kaip mėgstu pajuokauti, siekiamas pavergti tautas užmėto savo piliečių lavonais. Jiems svarbiausia pasiekti tikslą – bet kokia kaina. Trauksis karys – patys nušaus. Tai ne taktika, o baisus chaosas“, – kalba kapitonė.

O kaip skaičiuojama, kiek reikia sutelkti karių, puolant svetimą šalį? Elmyra sako, kad mažiausiai 3:1. Jei tave puola, tai puls trigubai daugiau. Jei skyriuje yra 10–12 žmonių, tai tave puls būrys – 35 žmonės. Kai skaičiuojami ir paramos elementai, pavyzdžiui, ugnies ir paramos vienetai (artilerija, oro parama), gali gautis ir 4:1 ar 6:1.

„Rusai turbūt apsiskaičiavo, neįvertino ukrainiečių pasiruošimo, pajėgumų, pilietinės visuomenės nusiteikimo. Visuomenė labai svarbi. Lietuvos kariuomenė yra sudariusi galimybę piliečiams prie jos prisidėti įvairiausiomis formomis. Kai žmogus yra susipažinęs su karine tarnyba, jis tampa ne trukdžiu, bet pagalbininku. Ukrainoje į kovą kilo visi, įsitraukė ir eilinės moterys, pavyzdžiui, bepilotį orlaivį civilė numušė litru konservuotų pomidorų. Moteris neliko stebėtoja, neva yra tik civilė. Ji buvo aktyvi pilietė, laiku pasielgė taip, kaip reikėjo, ir prisidėjo, kuo galėjo. Tai yra labai gerai, ji suvokė, ką daro“, – sako kapitonė.

10.jpg

Kuprinė ruošiama ne iš baimės

Statistika rodo, kad per visus karus daugiausia žūva ne karių, bet civilių. Ukrainoje žuvusių civilių daug daugiau. Kariai apmokyti, treniruoti, žino, kaip kada elgtis, turi komandinio, būrio elgesio įgūdžių.

„Nori taikos – ruoškis karui. Šimtaprocentinė tiesa. Kariuomenėje mus moko, kad niekada visko neišmoksi, nepasiruoši užduočiai iki galo. Bet tu gali tapti geresnis nei vakar. Įvykdei užduotį – gali įvertinti klaidas, analizuoti ir kitą kartą padaryti geriau. Civilio gyvenime taip pat. Įvertinai mėnesio biudžetą, išgyvenai, neįlindai į skolas, pasidavęs emocijoms, – gali didžiuotis. Yra svarbių ir nesvarbių dalykų, kuriuos turi įvertinti, išsikelti prioritetus ir civilio, ir kario gyvenime“, – kalba ji.

Kiekvienam žmogui Elmyra linki nuoširdžiai pagalvoti, kaip jis elgsis ekstremalios situacijos metu: ar jis yra kliūtis, trukdys, potenciali auka, ar žmogus, apgalvojęs pagalbos kitiems kelius, susikrovęs krepšį, apmąstęs atsitraukimo variantus, sutaręs su šeimos nariais, kur visi susitiks ir kada, jei dings telefono ryšys, ir kt.

Ne iš baimės, o iš atsakomybės jausmo reikia pasiruošti kuprinę su būtinais daiktais – taip netapsi našta, trukdžiu tiems, kurie privalo pasirūpinti ligoniais, seneliais, sužeistaisiais.

Jei žmogus mato, kad tikrai niekaip negalės prisidėti prie kovos su priešu, tegul evakuojasi, emigruoja kuo toliau nuo fronto. „Tie piliečiai, kurie lieka, jau būna apsisprendę ir pasiruošę, kad gali būti nužudyti, kankinami, prievartaujami. Žinoma, Ukrainoje niekas nesitikėjo, kad bus taip žiauru kaip Bučoje ar kitose vietovėse“, – sako pašnekovė.

Elmyra paaiškina, kad kai žmogus apsisprendžia nesievakuoti, jis turi suprasti, kad tampa pats už save atsakingas. Kariškiai iki tam tikros datos sudaro civilių žmonių evakavimosi koridorius. Jei žmogus nusprendė likti, jis žino, kad jei žus, tai dėl to, kad pats
taip nusprendė. Kariai turi labai daug užduočių, pavyzdžiui, užimti saugos postą, o jei dar tenka civilį kartu temptis, tai jau gali tapti kliūtimi.

„Civiliai karių dažnai klausia, ar, kilus karui, juos gins. Kariai gina bendrą teritoriją, turi užduočių. Civiliai turi suprasti, kad jie neturi tapti kliūtimi teritorijai apginti“, – pabrėžia kapitonė.

Net tai, kad nusipirkai būtinus daiktus, išgyvenimo paketą, susikrovei kuprinę, – dar ne viskas. Reikia mokėti daiktais pasinaudoti, todėl būtina pasitreniruoti. Ar visi mokės užsidėti dujokaukę, panaudoti turniketą ar užsidegti turistinę viryklę?

„Vasarą galima pasitreniruoti, pažygiuoti su kuprine, įvertinti, ar batai patogūs, ar kojinių siūlė netrina, ar kuprinė nespaudžia“, – sako Elmyra ir prisipažįsta, kad yra gėrusi vandenį, kuris paruošiamas į šlapimą įmetus specialią filtruojančią tabletę. Žinojimas, ką geri, kelia nemalonų jausmą, bet lieki gyvas. Karo metu vienintelis žmogaus tikslas – išgyventi.

Kai šalyje paskelbiama karo padėtis, ima galioti visiškai kiti įstatymai, nurodymai. „Kartais civiliams netgi geriau, kad nebūtų karo padėties, nes nebegalioja pastatų draudimai, valstybės resursai telkiami gynybai, todėl mobilizuojamas įmonių darbas ir kt.“, – paaiškina pašnekovė.

12.jpg

Nuo fitneso iki etnosporto

Elmyra neslepia visada buvusi smalsi maksimalistė: kuo jai sunkiau, tuo įdomiau. Ji juokauja, kad kartais atrodo, jog tyčia prisigalvoja išbandymų, nes tik susidūrus su sunkumais paaiškėja, ko esi tu pats ar kitas vertas. Pavyzdžiui, pernai per karantiną abu su vyru apsisprendė dalyvauti fitneso varžybose.

„Tai ne tik fizinis savęs išbandymas, bet ir pasitikrinimas, kaip gebi save kontroliuoti, laikytis disciplinos, koks esi stiprus psichologiškai. Prieš varžybas negeri vandens tris dienas, negauni angliavandenių, tampi piktas, visi aplinkiniai erzina. Turi suvokti kodėl ir emocijas kontroliuoti. Jei dėl užklupusio nerimo žmonės ima ieškoti priešų, kaltųjų, tai tik dėl to, kad yra silpni psichologiškai. Atsparumą galima treniruoti, reakcijų, savikontrolės galima išmokti. Trūkumus galima paversti privalumais“, – sako moteris.

Prieš kelerius metus pašnekovė susidomėjo rekonstrukcijomis bei etnosportu ir tapo Lietuvos etnosporto komiteto viceprezidente. 2017-aisiais Lietuvoje buvo surengtos pirmosios etnožaidynės – etnografinių žaidynių olimpiada.

Pasak Elmyros, kai jaunuolis nors per etnosportą pažįsta savo kraštą, jis niekada neliks abejingas šaliai, nepaliks artimųjų, Lietuvos, ja rūpinsis. „Etnosportas skatina sveiką gyvenseną, bendruomeniškumą, tobulina lyderystės įgūdžius bei supažindina su turtingu mūsų istoriniu palikimu. Nežinodami, kas mes buvome, nežinosime, kas esame. Kiekviena šalis nori didžiuotis išskirtiniu veidu. Lietuvos istorija ir kultūra yra be galo turtinga, turime kuo pasigirti ir ką parodyti pasauliui“, – sako kapitonė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt