 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
(Autorės nuotr.)
Asta ŠukienėŠaltinis: Etaplius.LT
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorikė
Pati Kristina Petrauskė save įvardina LDK, t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, istorike, nes būtent šis laikotarpis jai pats įdomiausias. Ji populiarina LDK istoriją, karybą ir kultūrą, tyrinėja XVI–XVII a. socialinio gyvenimo ir kasdienybės aspektus.
„Noriu sugriauti mitą, kad istorija yra nuobodi, pagrįsta vien datų žinojimu. Savo straipsniais, pranešimais ir pasakojimais siekiu parodyti, kaip praeitis lėmė mūsų dabartį. Jos žinojimas sukuria saugumo jausmą. Istorijos mokslas ilgą laiką buvo per daug akademinis ir teorinis, todėl nelabai patrauklus visuomenei. Reikia apie istoriją kalbėti įdomiai ir paprastai. Viešajame istoriniame supratime laikotarpio po Liublino unijos beveik nėra. Tik Kosciuškos sukilimas kažkiek žinomas, ir viskas. Kai pradėjau gilintis, susipažinau su galinga lenkiška istoriografija. Pradėjau mokytis lenkų, lotynų ir kitų kalbų, kad galėčiau skaityti istorinius šaltinius“, – sakė ji.
Visas gyvenimas persmelktas istorijos
Istorijos persmelktas visas pradedančios rašytojos gyvenimas. Ji dirba direktoriaus pavaduotoja Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje, „Žinių radijuje“ veda laidas „Iliustruotoji istorija gyvai“, o laisvalaikiu edukuoja visuomenę socialiniuose tinkluose.
Nuo vaikystės Kristina buvo smalsi, perskaitė daugybę istorinių knygų. Ypač ją „užkabino“ Aleksandro Diuma romanai, o iš lietuvių autorių sužavėjo Vinco Pietario romanas „Algimantas“.
Pasak istorikės, darbas muziejuje yra labai įdomus, nors taip ir neatrodo iš pirmo žvilgsnio: „Ir ekskursijas vedu, ir po paveikslais sėdžiu. Muziejus labai stengiasi rengti naujas ekspozicijas, imtis naujų temų, ieškoti įdomiausių eksponatų ir artefaktų.“
Socialinius tinklus K. Petrauskei padėjo atrasti koronaviruso pandemija. Kai viskas užsidarė, muziejininkams norėjosi kažkokiu būdu pasiekti auditoriją, toliau skleisti žinias ir edukuoti. „Ėmėme pavyzdį iš kitų Europos muziejų, kurie pradėjo kelti turinį į socialinę mediją. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta savo „postais“ sudominti istorija nesidomėjusį žmogų“, – dalinosi muziejininkė.
Kerėjimo byla įkvėpė istoriniam romanui
Pirmasis Kristinos romanas „Slanimo raganos. Sapiegos byla“ atskleidžia neįprastą XVII a. kasdienybę. Šiame amžiuje kerėtojai, raganos, visokie išskirtiniai žmonės būdavo persekiojami.
Veiksmas vyksta 1630 m. Sapiegų giminės valdomame turtingame LDK mieste – Slanime, kuris dabar yra Baltarusijos teritorijoje. Anot autorės, jai labai norėjosi kurti siužetą ne Lietuvos teritorijoje, o kitoje LDK vietoje: „Norėjau išplėsti vyraujantį suvokimą, kad LDK – tai Lietuva, nes tai žymiai didesnė teritorija. Turime plėsti sampratą, išeiti iš etnokultūrinio ir tautinio supratimo.“
Istorinio romano siužetą autorei padėjo kurti XVII a. bylų archyvinė medžiaga, dienoraščiai, užrašyti prisiminimai, laiškai, kelionių aprašymai. K. Petrauskės teigimu, knygą ji parašė beveik per pusmetį, tačiau šaltinius romanui rinko daug metų, net nuo istorijos studijų pradžios.
Kažkada atrasta vienos kerėjimu apkaltintos moters byla jai ilgai nedavė ramybės, norėjosi ją papasakoti ir dar išplėtoti. „Tad mano romano stuburas yra istorinė tiesa, tikros archyvinės bylos, o visa kita pasidavė mano išmonei“, – juokėsi istorikė ir sakė, kad jos fantazija, rašant romaną, „toli paplaukė, nes raganos ima kautis su vampyrais“.
Romano epicentre – galinga Sapiegų giminė
Knygoje veiksmo užuomazga tampa įvykis, kai Vilniaus vaivados Leono Sapiegos pavaldinė Ona, pravarde Korotka, apkaltinama kerėjimu. Vienas Slanimo miestietis pareiškė, kad toji Ona „nužiūrėjo“ jo žmoną. Prekeivis žydas dievagojosi, kad buvo Onos prakeiktas. Moteris buvo tardoma, kaip buvo būdinga tais laikais, kad prisipažintų ir jau tada būtų galima jai skirti mirties bausmę – sudeginimą.
Kaltinamoji Ona, tikėdamasi išsigelbėti nuo baisios bausmės, kerėjimu apkaltino gretimo kaimo popo žmoną Rainą. Anot kaltinamosios, ši bajorė ir visų gerbiama pribuvėja užkerėjo Vilniaus vaivados sūnų Joną Stanislovą Sapiegą, ir šis „susirgo melancholija“. Ona sakė žinanti, kaip atkerėti jaunąjį Sapiegą, kad jis vėl norėtų gyventi, vesti ir jaustųsi laimingas, tačiau tuo turi patikėti teisėjai. Bajorė Raina taip pat turi stoti prieš teismą ir įrodyti, kad kerėjimu neužsiima.
Lietuvių kūrinių apie kerėjimus – nedaug
Istorikei norėjosi parašyti apie XVII a. moteris, kurių gyvenimo siužetai nėra plačiai žinomi, tačiau įdomūs ir verti dėmesio. Daugelis knygos veikėjų išties gyveno.
XVII a. vyravo jėgos, vyrų visuomenė, tad moterų padėtis nebuvo lengva. Jos turėjo arba ištekėti, arba eiti į vienuolyną. Kitokių alternatyvų beveik nebuvo.
Anot K. Petrauskės, lietuvių rašytojų ar istorikų knygų apie kerėjimus, raganas ar magiją nėra daug: „Ypač nedaug tokių dalykų, pagrįstų istoriniais dokumentais ir šaltiniais. Tik pasakose ar legendose įmanoma, kad raganos šoka su velniais, skraido ant šluotų, renkasi ant Šatrijos kalno ar užsiaugina sparnus, pasitepusios pažastis specialiu tepalu.“
Kerėtojų bylų Lietuvos archyvuose yra išlikę vos 271. Tiesa ta, kad ne visi įvykiai ar bylos buvo aprašyti, archyvai ne kartą degė, buvo išplėšti, dalis bylų dingo.
Istorijos influencerė pasakojo, kad anuomet įprastai kerėjimu buvo kaltinami valstiečiai. Juos teisdavo Kuopos teismas. Tai buvo kaimo, kelių bendruomenių teismas, kurį sudarė valstiečiai, miestelėnai, kartais dalyvaudavo artimiausio dvaro valdytojai. Šios bylos Pilies teismuose neatsidurdavo, kaip ir nepakliūdavo į archyvus, tad galima manyti, kad kerėjimo bylų būta gerokai daugiau.
Istorija gali būti labai įdomi. Kristina Petrauskė nori sugriauti mitą, kad ji yra nuobodi. (Autorės nuotr.)
Bažnyčia buvo proto balsas
Bestselerio autorė sugriovė dar vieną gajų istorijos mitą, kad Bažnyčia ir jos tarnai persekiojo raganas ir kerėtojas.
„Iš tikrųjų Bažnyčia persekiojo eretikus, netikinčiuosius, o kerėjimo bylose ji kaip tik buvo proto balsas. Ne vieno Lietuvos vyskupo pasisakymuose randu nuogąstavimą: „Kiek galima persekioti tas vargšes moterėles, kurios nieko nepadarė“, – pastebi istorikė.
Kerėjimu buvo kaltinami ir vyrai, ne tik moterys. Viduramžiais eretikus vyrus degino ant laužų. Naujaisiais laikais moterys buvo skandinamos, kariamos, išvaromos iš žemių, iš jų buvo atimamas luomas.
„Istoriniai šaltiniai rodo, kad Lietuvoje kerėjimu buvo apkaltinti 25–27 proc. vyrų, o visos kitos kaltinamosios – moterys. Dažniausiai tie kaltinimai apsiribodavo mažais, nesvarbiais dalykais: karvė netikėtai užtrūko, veršelis pastipo. Tačiau buvo manoma, kad tai juodosios magijos įsikišimas, nes anuomet labai tikėta antgamtinėmis jėgomis. Taip pat prisidėjo įtampos tarp religijų, kai vienas žmogus – savas, o kitas – ne, nebuvo mėgstami kažkuo išskirtiniai žmonės. Apkaltinti kerėjimu buvo labai lengva, apskundus, kad nužiūrėjo, apspjovė, užkerėjo ar prakeikė“, – pastebėjo rašytoja.
Ji paminėjo ir knygą „Raganų kūjis“, kuri skatino raganų ir kerėtojų persekiojimą bei buvo antroje vietoje pagal populiarumą po Biblijos.
Paklausta, ar bus kitas istorinis romanas, muziejininkė užsiminė, kad intriguojančių siužetų, paremtų istoriniais šaltiniais, tikrai turi ir neketina jų „užrakinti stalčiuje“.
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
