Dar XVI amžiuje „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Mikalojus Daukša rašė: „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.“ Tai, jog lietuvių kalba ne tik sunki, bet ir turtinga bei graži, neretai pripažįsta ne tik patys lietuviai, bet ir užsieniečiai. Ji unikali ne tik savo gramatika ar žodynu, bet ir tarmėmis, kurios kiekviename regione pasižymi savitomis ypatybėmis.