Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Profesorės Danguolės Mikulėnienės teigimu, į Prienų kraštą tarmėtyrininkai nori dar ne kartą sugrįžti.
Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt
Dar XVI amžiuje „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Mikalojus Daukša rašė: „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.“ Tai, jog lietuvių kalba ne tik sunki, bet ir turtinga bei graži, neretai pripažįsta ne tik patys lietuviai, bet ir užsieniečiai. Ji unikali ne tik savo gramatika ar žodynu, bet ir tarmėmis, kurios kiekviename regione pasižymi savitomis ypatybėmis.
Prienai – kraštas tarp Dzūkijos ir Suvalkijos
Lietuvių kalboje skiriamos dvi tarmės – aukštaičių ir žemaičių, kurios dar skirstomos į smulkesnius tarminius vienetus: patarmes, šnektas ir pašnektes. Pagal teritoriją, Prienų rajonas priklauso aukštaičių tarmei, kuri skirstoma į pietų (dar vadinamų dzūkais), rytų ir vakarų (tradiciškai vadinami suvalkiečiais) aukštaičių patarmes. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vadovės, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytojos, tarmėtyrininkės prof. dr. Danguolės Mikulėnienės teigimu, tarminiu požiūriu visa Prienų rajono savivaldybės teritorija yra labai svarbi: „<…> daugelis gyvenviečių patenka į vadinamąją priedzūkio zoną, t. y. kur nuo seno sumišusios pietų aukštaičiams ir vakarų aukštaičiams kauniškiams būdingos ypatybės. Maždaug iki XX a. septintojo dešimtmečio pietų aukštaičiai (kartu su dabartiniais rytų aukštaičiais vilniškiais) vadinti dzūkais, todėl dalis jūsų rajono teritorijos priklauso vadinajam Priedzūkiui. Iš stambesnių gyvenamųjų punktų minėtini Balbieriškis, Prienai, Birštonas“, – aiškina profesorė.
Tarminiai ypatumai Prienų krašte
Pagrindinė aukštaičių ir žemaičių skiriamoji ypatybė – kirčiuotų dvibalsių ie ir uo atliepimas. Aukštaičiai šiuos dvibalsius išlaiko nepakitusius, o žemaičiai juos taria visai kitaip (pvz.: ie, uo tariami kaip ei, ou, ė, ū), tačiau skirtumų esama ir daugiau. Paklausta, kokiomis kalbinėmis ypatybėmis išsiskiria Prienų rajono gyventojų patarmė, profesorė išskiria keletą būdingiausių bruožų. „Iš kalbininkų vartojamo Priedzūkio pavadinimo galima spręsti, kad vietiniai gyventojai, kaip ir kaimynystėje gyvenantys vakarų aukštaičiai kauniškiai (kapsai), ilgina tvirtapradžius mišriųjų dvigarsių dėmenis i ir u (tyltas „tiltas“, dyrpt „dirbti“, mynko „minko“, kūrmis „kurmis“, stūmt „stumti“)“, – pasakoja mokslininkė D. Mikulėnienė. Ji taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad šio krašto gyventojai dažnai žodžio pradžioje vietoj balsio e taria a. Šį bruožą dažnai galima girdėti žodyje aik („eik“). Kai kuriais atvejais tokį tarimą žmonės laiko ydingu (netaisyklingu), visai nesusimąstydami, jog tai yra tarminis variantas, svarbi lietuviškos kultūros dalis. Atidžiau pasiklausius šio krašto gyventojų, galima išgirsti ir pietų aukštaičiams būdingų savybių. Anot profesorės, visų pirma, minėtinas priebalsio l kietinimas prieš e tipo balsius (ladas „ledas“, lakia „lekia“), taip pat iš senosios kartos gyventojų dažnai galima išgirsti sakant tį „te(n)“, kadu „kada“, atvažavįs „atvažiavęs“.
Anot tarmėtyrininkės, Prienų krašte yra užfiksuota ir labai gražių senovinių tarminių žodžių: akmuva „akmuo“, sesuva „sesuo“, vanduva „vanduo“, senoji naudininko galūnė -u: vaiku „vaikui“, vilku „vilkui“. „Jos yra mūsų kalbos puošmenos“, – teigia D. Mikulėnienė.
Patys gyventojai dažnai sako, jog Prienų rajonas yra įsikūręs tarp Dzūkijos ir Suvalkijos, tad natūraliai kyla klausimas: ar prieniškiai dzūkuoja? Profesorė pastebi, jog dzūkams būdingų kalbinių ypatumų palyginti dažnai galima išgirsti Prienuose ar Balbieriškyje. Ryškus dzūkiškas bruožas, aptinkamas šiose teritorijose – prielinksnio iž vartojimas vietoj įprasto iš. Vis dėlto, mokslininkės teigimu, dzūkavimas, kaip ryški tarminė ypatybė, nyksta ir tarp tikrųjų dzūkų (pietų aukštaičių plote), ypač, jeigu žmogus nesiekia sąmoningai išlaikyti gimtosios tarmės. „Ilgiausiai tarp vietinių žmonių išlieka tos tarminės ypatybės, kurių jie patys beveik (ar visai) nepastebi“, – tvirtina humanitarinių mokslų daktarė.
Ar ateityje prieniškiai kalbės tarmiškai?
Tradicinės tarmės – tai svarbi lietuvių tapatybės dalis, kuriai šiuolaikinėje visuomenėje išlikti darosi vis sunkiau. Tarmės, kaip ir pati kalba, nuolat kinta. Joms gyvuoti reikalingas stiprus ekonominis centras, kuris galėtų išlaikyti žmones toje pačioje gyvenamojoje vietoje. Būtent dėl šios priežasties (ekonominio centro nebuvimo) Prienuose kasmet mažėja gyventojų, todėl ateityje išlaikyti tarmines ypatybes rajone gali būti sudėtinga. Anot mokslininkės, išeitis išlaikyti regiono kalbos tapatumą tikrai yra – tai turizmo ir poilsio paslaugų plėtra, kuri sukurtų naujų darbo vietų vietiniams žmonėms. „Tradicinės tarmės kinta visoje Lietuvoje, bet svarbu pabrėžti, kad jos nemiršta, o kinta. Todėl žmonės vienaip kalba Marijampolėje, kitaip – Mažeikiuose ar Utenoje… Visoje Europoje stebimi panašūs reiškiniai. Net globalizacijos sąlygomis labai norima išlaikyti visų kalbų vietinių variantų įvairovę“, – akcentuoja D. Mikulėnienė.
Mokslininkė atskleidžia įdomų faktą, jog 2011–2014 m. kalbininkai, apvažiavę visą Lietuvą ir ištyrę net 735 gyvenamąsias vietoves, kurių sąrašą dar Antrojo pasaulinio karo metais sudarė kalbininkas Antanas Salys, įsitikino, kad tradicinės lietuvių tarmės gyvuoja (tiesa, ne visur vienodai gerai išsilaikiusios) ir jų pagrindu formuojasi nauji stambesni tarmiškieji dariniai. „Paskelbtos ir zonos, kur geriausiai išlaikoma tradicinė tarmė. Tarp jų – ir Prienų apylinkių zona, kurios vietinių gyventojų kalboje gražiai atsiskleidžia aptartųjų tradicinių patarmių pereigiškumas… Taigi į šį kraštą tarmėtyrininkai nori dar ne kartą sugrįžti“, – pasakojo Danguolė Mikulėnienė.
Rimantė Jančauskaitė