Jau kurį laiką lietuvių kalbos užsiėmimų metu aktyviosios ukrainietės apie kažką šnibždasi. Po kurio laiko sako: „Mes, ukrainiečiai, norime padaryti padėkos vakarą Zarasų žmonėms. Norime jiems padėkoti, kad mus priėmė, kad viskuo padeda, kad yra mums draugiški. Mes norime ne tik imti, bet ir patys ką nors duoti. Kaip tik stačiatikių Velykos, iškepsime pyragų, susėsime kartu, pakalbėsime, pabūsime... “ Ir tai buvo taip jautru iš jų pusės. Patys dar neilgai čia gyvena, o jau nori dėkoti.