Kalneliškių vienkiemyje – Simonaičių giminės susitikimas

Panevėžys

Simonaičių giminės vyresnioji karta: (sėdi) seserys Valerija Ratkienė, Aleksandra Vaicekauskienė ir svainis Jonas Bielozarevičius, (stovi) broliai Petras ir Julius Simonaičiai. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

141757

– Mūsų giminė tėvų sodyboje Kalneliškiuose kasmet susitinka jau 40 metų. Taip suskaičiavo sesuo Valytė, kuri prisimena, kaip per susitikimą šventėm jos 50-metį. O šiemet sveikinom 90-mečio proga, – apie savo giminės susitikimų tradiciją pasakoja Julius Simonaitis. 

Tačiau tokius šeimos suvažiavimus galima skaičiuoti ir nuo 1970- ųjų, kai tėvai Agota ir Juozapas Simonaičiai šventė Auksines vestuves. Tuomet į Kalneliškių vienkiemį suplaukė visa giminė: vaikai, anūkai, proanūkiai, kiti artimieji. 

Senasis Simonaitis amžinybėn iškeliavo 1977-aisiais, sulaukęs 86 metų, o 84-erių Agota Jankauskaitė-Simonaitienė – po šešerių metų. 

Iš dešimties jų vaikų dar gyvena penki ilgaamžiai: Agotos ir Juozapo Simonaičių trys dukros ir du sūnūs. 

Panevėžietė Angelė Kurapkienė, buvusi puiki siuvėja, modeliuotoja, praėjusį sausį šventė 99-ąjį gimtadienį. Seniausia giminės močiutė ketino šiame susitikime dalyvauti, bet jau neatvažiavo. Dabar visi laukia jos 100-ojo jubiliejaus. 

95 metų sukakties proga pasveikinta į giminės susitikimą iš Vilniaus atvykusi Aleksandra Vaicekauskienė, buvusi buhalterė. 

s-1-1024x757.jpg

Pasvalietis Petras Simonaitis, įžengęs į 92-uosius, su žmona Birute, abu buvę pedagogai, šiemet švenčia 55 metų santuokos sukaktį. 

O panevėžietę Valeriją Ratkienę, buvusią medicinos seselę, per giminės susitikimą sveikino 90-ojo jubiliejaus proga. Jubiliatės vaikai į šeimos šventę pakvietė koncertuoti liaudiškos muzikos grupę iš Joniškio… 

„Gerbiamas Jonas – vienas šauniausių ir linksmiausių žentų, penktas mūsų švogeriukas iš Papiškėlių kaimo. Siuvėjas, vėliau išmainęs profesiją į mechanizaciją. Atsidavęs žemės ūkio kėlimui, aršus išgėrovų kritikas – teisybės gynėjas, Lietuvos patriotas. 

Karo metais metė iššūkį okupantams, savanoriu įstojo į Plechavičiaus armiją, norėdamas ginti Tėvynę nuo bolševikų, bet pamatęs, kad vokiečiai turi kitų tikslų, pabėgo iš jos su daina lūpose: „Mes pereisime per vieškelių dulkes, akmenėliai po kojom žėrės.“ 

Pasipriešino sovietams, nestojo į Raudonąją armiją. Teko slapstytis, ne kartą pro langą šokti ir žiemą iš Kalneliškių į Papiškėlius su kojinėmis pareiti. Visko pasitaikė. Jonas pilnas linksmumo ir šposų, su Dievo palaima atkeliavo prie šio gražaus garbingo jubiliejaus“, – jau anksčiau apie joniškėlietį svainį savo leidinėlyje rašė Simonaičiai. 

s-5-1024x694.jpg

– Mūsų svainis joniškėlietis Jonas Bielozarevičius, amžiną atilsį sesers Agotos vyras, šiemet švenčia 95-metį. Beje, Agutė buvo gera audėja. Tad ir mes per giminės susitikimą puošiamės tautiniais kostiumais, – atskleidžia 83 metų Julius, jauniausias Simonaičių sūnus, iki šiol Kalneliškių vienkiemyje gražiai prižiūrintis senąją tėvų sodybą, beveik pusšimtį metų dirbęs Joniškėlio technikume, taigi čia užsuka ir jo buvę kolegos… 

Šioje erdvioje sodyboje kalvis Juozapas Simonaitis bene 1925-aisiais pirmiausia pasistatė kalvę ir kartu pirtį, nusidrėbė kūtę, statėsi daržinę. 

– 1928-aisiais tėveliai persikėlė į naujas trobas, o kitais metais gimiau aš. Pirmas berniukas po penkių dukrų, – kieme sėdėdamas, Petras Simonaitis mosteli į savo gimtąjį namą. 

Ilgai lauktam sūnui tėtis sumeistravo dailų vežimaitį, kuriuo iki šiol per giminės susitikimą yra pavežiojami vaikai. Nors tiems ratukams gal jau greit bus 90 metų. 

s-9-kkh-843x1024.jpg

– Aš juos esu remontavęs, – sako Julius, kuriam vaikystėje irgi teko šiais ratukais važinėti. 

Išsilaikė ne tik vežimaitis, bet ir visa senoji sodyba.

– Tėveliai ją išsaugojo ir nuo melioracijos, ir nuo įkalbinėjimų kraustytis į miestą. Tėvelis taip pasakė: „Jei norit, kad greičiau numirčiau, vežkitės.“ Ir jis mirė savo sodyboje, – Julius Simonaitis pripažįsta, jog mūsų senoliai tiesiog prisirišę prie namų.

 Bet ir jaunimas mielai važiuoja į giminės susitikimus. Sodyboje vėliavas iškilmingai kelia Juliaus anūkas Jonas Simonaitis ir sesers anūkas Karolis Andriūnas. Abu Anglijoje studijavę informacines technologijas ir grįžę į Vilnių. 

– Sakau, nebelėkit į užsienį, – prašo senelis. 

Vis dėlto ir Simonaičių giminėje daug jaunimo išsibarstę po pasaulį. Bene labiausiai mėgstamas panagrinėti šakotas giminės medis. Mažiausias giliukas – prieš tris savaites Amerikoje gimęs Jurgis, Petro provaikaitis. 

s-8-1024x610.jpg

Iš senųjų sodybos šeimininkų Agotos ir Juozapo Simonaičių kamieno suskaičiuojam 96 šakas, šakeles ir giliukus. Taigi palikuonių artėja prie šimto. 

Žvilgsnis nukrypsta ir į šaknis, kur bandoma aptarti, kas galėjo būti Juozapo Simonaičio seneliai Marija Lebakat ir Jakobas Dolmantas. 

– Jie gal kur nors iš Latvijos ar palatvės. Juk ir mūsų tėtis iki 1917 metų kalviavo pačioje palatvėje, Škilinpamūšio dvare, – svarsto Julius Simonaitis. – O 1916-aisiais miręs mūsų senelis Justas atgulė Saločių kapeliuose. 

Beje, Juozapas Simonaitis (pravarde Vanagas) ir Agota Jankauskaitė Vaškų bažnyčioje susituokė prieš šimtą metų, 1920-aisiais. Taigi dar viena svarbi sukaktis. 

O šiame Kalneliškių vienkiemyje švęstos devynerios vestuvės. 

Ir apskritai Simonaičiai švęsti moka ir nori. 

– Jau tapo tradicija mūsų giminei rinktis paskutinį liepos arba pirmą rugpjūčio šeštadienį, – Julius Simonaitis atskleidžia, kad rengiant šventę atsiranda ir padėjėjų. – Dukterėčia Dalytė Stalilionienė su komanda – bandelių kepėjos. Bet kepa čia, Kalneliškiuose, senoviniame pečiuje, kurį aš iškūrenu. 

Taigi penktadienį – bandelių kepimas, vainikų pynimas. 

– Anksčiau tradiciškai kepdavo kraujinius ir bulvinius vėdarus, bet dabar pakeitė bandelės, – Julius neslepia, kad jo naminio alaus darymo tradicija nesikeičia. – Tik šiemet alus švelnesnis, mažiau apynio kartumo. 

s-14-923x1024.jpg

Vyniojasi ant karčių vešlūs apyniai Simonaičių vienkiemyje. O rugsėjo antrą šeštadienį renkasi jų raškymo talka. Susieina apie dvidešimt talkininkų. Taip linksmai karštavodami alutį ir apyniauja. 

Ši sodyba per ilgus dešimtmečius tiesiog persunkta tradicijų. Neįmanoma nepastebėti dailių avilių ir neprisiminti vaško kvapo prisigėrusių medkopių. 

– Galima sakyti, kad bitininkauju nuo šešerių metų, kai dūlindavau tėveliui prie avilių, – šypteli Julius Simonaitis. – Dabar turiu penkiolika šeimų bičių. 

Visi grožimės išpuoselėta senąja Simonaičių tėviške, tačiau kiek reikia triūso ją kasdien prižiūrėti. 

– Sodyba su visu sodu užima 60 arų, o dar plačiau – ir iki hektaro. Seniau šienaudavau dalgiu, vėliau įsitaisiau žoliapjovę, dabar gelbsti traktoriukas, – sako Julius Simonaitis. 

Abu jo sūnūs gyvena Vilniuje, bet atvažiuoja, padeda. 

– Prašo surašyti darbus, kad nepamirščiau. Surikiuoju dešimt punktų. Dirba sūnus, kol galiausiai turi išvažiuoti. Sakau, bet tik pusę darbų padaryta. Iš tiesų pusdienį sugaišo kryžių sutvarkyti, dar užtruko prie palinkusios šulinio svirties, – šypsodamasis pasakoja sodybos šeimininkas. 

Sunku apsaugoti tėviškę ir nuo vagišių. Iš kalvės dingo priekalas, o prieš kokius trejus metus į namus įsisukę senienų ieškotojai išnešė bezmeną, prosą, samovarą, sieninį laikrodį su gegute… 

s-18-bb-1024x404.jpg

Tačiau daininga ir kūrybinga Simonaičių giminė neleidžia sau gadinti nuotaikos. Iškeldami vėliavas gieda Lietuvos himną, susikibę rankomis traukia „Giminių“ dainą, o jaunimas paruošęs nuotaikingą programą. 

– Sekmadienį tradiciškai anūkai verda žuvienę, troškinam raugintus kopūstus su mėsyte. Per mūsų giminės susitikimus oras dažniausiai puikus, – Julius Simonaitis atskleidžia, kad ir seklyčioje gali susėsti 55 svečiai, o šiemet giminaičių suvažiavę apie 70.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt