Nak­ti­žie­dė: su­la pra­na­šau­ja ar­tė­jan­tį pa­va­sa­rį

(Kris­ti­nos Ši­lins­kie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

---

202447

Šią sa­vai­tę ka­len­do­ri­nė žie­ma ver­tė­si į ant­rą­ją pu­sę. Jei gal­vo­ja­te, kad gam­ta dar gi­liai mie­ga ir sa­vo gė­ry­bė­mis ne­si­da­li­ja, la­bai klys­ta­te. Žo­li­nin­kė Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė jau lei­džia su­lą ir ren­ka mais­tin­guo­sius pu­šų spyg­lius. Nak­ti­žie­dės sla­py­var­džiu ži­no­ma mo­te­ris sa­ve va­di­na ne­ti­piš­ka žo­li­nin­ke: ji ne­par­da­vi­nė­ja žo­ly­nų, o sa­vo pa­šau­ki­mu lai­ko da­li­ji­mą­si ver­tin­go­mis gam­tos ži­nio­mis.

Vasarą – darbymetis, bet ir žiemą – ne atostogos

„Žiemą žolininkams irgi toks pat darbymetis, kaip ir vasarą, ypač tiems, kurie nori ir moka rinkti gamtos gėrybes sveikatai stiprinti ir maistui gaminti“, – paklausta apie žolininkų atostogų sezoną, Kristina neigia spėjimą, kad žolininkai žiemą tik arbatas geria.

Kol daugelis mūsų į gamtą išeina tik šuns pavedžioti ar tiesiog pasivaikščioti, o pažengusieji į mišką išsiruošia miegančio barsuko pusiaužiemio pėdų tykoti, žolininkai kasdien turi tiek veiklos, kad vos spėja suktis. Anot Kelmės rajone gyvenančios moters, kiekvienas žolininkas ar mėgėjas turi savų receptų ir darbų, kuriuos daro žiemą: kas skuta lazdynų ar ąžuolų žieveles, kas verda eglių, pušų, kadagių hidrolatus, daro aliejines ištraukas, kas riša kadagio vantas.

„Gamtos gėrybių rinkimas labai glaudžiai susijęs su gamtos ritmu ir sezonais. Ką renkame žiemą, to vasarą neprisirinksi. Po didesnių šalčių išsyk prasideda spygliuočių – pušų, kadagių, eglių – spyglių rinkimas. Darbų daug, turi skubėti, jei nori viską suspėti, nes sulig kiekviena nauja savaite ar mėnesiu gamtos gėrybių rinkėjui atsiras vis naujų“, – sako tris paauglius vaikus auginanti, žoliavimą su šeimos rūpesčiais derinanti Kristina.

Po šalčių – sula saldžiausia

Sveikos bei natūralios mitybos šalininkę labiausiai domina galimybė laukinius augalus panaudoti maistui. Todėl ji sako daugiausia ir renkanti tai, kas gali būti valgoma.

Šiuo metu jos dienos ritualas – aplankyti klevus ir parsinešti… sulos. Taip, sausį. Taip, sulos.

„Nieko keisto, kad sausį galime ragauti šviežios klevų sulos. Medžių sula – nuostabiausias, iš senų senovės Lietuvoje leidžiamas ir plačiai vartojamas gėrimas. Visada džiaugiuosi, kai pradeda bėgti sula. Man tai lyg pavasario pranašas. Aišku, sausio mėnesį klevų sula nebėgs kasdien, bet jau vis šis tas“, – metų laikų virsmu ir dosnumu džiaugiasi Kristina.

Kasmet leisdama sulą iš klevų ir beržų, moteris pastebėjo, kad klevų sula teka priklausomai nuo paros temperatūros: geriausiai bėga, kai naktį oro temperatūra būna žemiau nulio, o dieną oras sušyla iki kelių laipsnių šilumos. O saldžiausia sula būna tada, kai naktį gerai pašąla, o dieną atleidžia ir oro temperatūra viršija nulį. Tokių orų būna sausio mėnesį, net ir sausio pradžioje, todėl sula – jau ant šeimynos stalo.

Sula ne tik atgaivina, joje gausu mineralinių medžiagų, kurių įžiemojus mūsų organizmui ima stigti. Kai su įprastu maistu nebegauname tiek vertingų elementų, pastebime, kad trūksta energijos, labiau norisi miego, daugiau maisto, ypač saldaus.

„Pirmoji klevų sula nepaprastai saldi, netgi, sakyčiau per saldi! Tokio saldumo, lyg į puodelį arbatos būtų įdėti 2 šaukšteliai rafinuoto cukraus. Kai pradedu leisti sulą, beveik nebenaudoju cukraus. Sula saldinu įvairius patiekalus, kaip ir senovėje lietuviai darydavo. Iš jos verdu arbatą, kavą, saldžias košes. Taip pat geriu šviežią po truputėlį – po stiklinaitę kelis kartus per dieną. Sulos saldumas priklauso ir nuo šalčio – kuo didesni buvo šalčiai, tuo sula saldesnė“, – natūraliu energijos šaltiniu Kristina praturtina visos šeimos racioną.

Bijantiesiems užsisaldinti – tinkamesnė beržų sula. Ją, anot Naktižiedės, gali gerti ir cukriniu diabetu sergantys žmonės. Tačiau beržų sulos dar reikės palaukti – ji pradės tekėti, kai dings pašalas.

Pušys – mėgstamiausiam vaikų limonadui

Yra dar vienas gėrimas, kurį tiesiog dievina žolininkės paaugliai sūnūs. Tai tikrai ne vienas populiariųjų saldintų, dažytų, prikvepintų ir angliarūgšte gazuotų sintetinių gėrimų.

„Ar padarysi pušų limonado?“ – visada prašo mano berniukai. Jį gaminu iš būtent žiemą ruošto, bet iki pat vasaros išsilaikančio pušų spyglių sirupo (šio ir kitų Naktižiedės receptų ieškokite straipsnio išnašose ir portale Etaplius.lt, – aut. past.). Tiesiog įpilu jo į gazuotą stalo vandenį ir jau galima mėgautis pušų limonadu. Žiema spygliams rinkti – tinkamiausias laikas, nes tada pušų spygliuose susikaupę daugiausia vitaminų ir kvapiųjų medžiagų. Jei sirupą iš pušų spyglių gaminsite vasarą, jis jau nebebus tokio gero skonio ir stipraus kvapo“, – kiekviena smulkmena jau patikrinta K. Šilinskienės.

Iš džiovintų ir smulkintų pušų spyglių kartu su kadagiais Naktižiedė siūlo pasigaminti prieskonių salotoms, padažams ar sumuštiniams. Ypač sočios ir maistingos topinambų salotos su pušų spygliais ir riešutais.

„Svarbu paminėti, kad pušys nėra toks jau nekaltas augalas, kurį būtų galima vartoti kasdien neribotais kiekiais. Jų spygliuose, o ypač pumpuruose, gausu eterinių aliejų ir dervų, kurios gali sudirginti skrandį. Girdėjau atsitikimą, kai vienas žmogus prisirinko šviežių pušų pumpurų, gerą šaukštą jų užsipylė puodeliu vandens ir tokią arbatą išgėrė, tikėdamasis pasigydyti kosulį. Nuo tokios stiprios arbatos jam sutraukė skrandį. Todėl pušų preparatus, ypač iš pumpurų, reiktų vartoti saikingai“, – į aktyvias veikliąsias medžiagas dėmesį atkreipia žolininkė Kristina.

k-silinskiene-foto.jpg

Imuniteto sargai

Būtent todėl, kad pušys puikus antiseptikas ir pagalbininkas imuninei sistemai, iš pušų spyglių Kristina gamina ne tik gėrimus ir prieskonius. Eidama iš pasivaikščiojimo miške, ji žiemą namo parsineša ir kambaryje pasimerkia pušų šakelių – dėl patalpų dezinfekcijos ir aromaterapijos.

„Iš karto pasijaučia kitoks kambario oras, lengviau kvėpuoti, geresnė savijauta. Pušys išskiria labai daug fitoncidų, kurie grynina orą. Todėl sveika ne tik pušyne pasivaikščioti, bet ir vieną kitą šakelę namo parsinešti. Jei nenorite šakelių laužyti, galima tiesiai nuo senesnių nei 10 metų pušų spyglių pasiskinti“, – sako tausojančiai gamtos dovanomis besinaudojanti Naktižiedė.

Kitas populiarus spygliuotis – kadagys – naudojamas pirtyse, ypač žiemą. Iš jo šakelių rišamos vantos ir naudojamos šviežios. Anot Naktižiedės, tai sena praktika Lietuvoje, ypač jei prisireikdavo gydyti ligonį. Kadagio vanta aštri, todėl ją patartina gerai sutrinti, padaužyti, kad būtų minkštesnė ir švelnesnė vanotis.

„Galima kadagio vanta vanoti padus, nugarą. Jo spygliukai – kaip adatėlės. Jie padaro mažus pažeidimus odoje. Ant tokios odos geriau naudoti gydomuosius tepalus ar kvapiuosius aliejus, nes mažyčiai pažeidimai pagerina veikliųjų medžiagų absorbciją“, – liaudiškos mezoterapijos metodą atskleidžia žolininkė.

Kristina sako, kad rudenį specialiai pasiruošia imuninę sistemą palaikančių atsargų, kurias visada pradeda naudoti tik nuo sausio mėnesio. Tai šaldyti pagardai: tiek žaliasis kastinys su miškiniu česnaku, kiaulpienėmis, dilgėlėmis ir garšva, tiek aštrusis šermukšnių ir aronijų padažas su aitriosiomis paprikomis (čili pipirais).

Žolininkystės tradicijos ir atradimai

Žolininkystė seniau buvo amatas, kuriame svarbus pasikartojantis cikliškumas. Rodos, nieko naujo neatrasi. Tačiau dabar, kultūroms maišantis, Kristinai tai – nuolatinis mokymasis ir vis nauji atradimai.

„Visos tos žinios – tai užmiršta sena. Kiekviena tauta turėjo savo liaudies medicinos ir valgomų laukinių augalų tradicijų. Netgi tas pats augalas skirtingose tautose tradiciškai buvo vartojamas skirtingai. Mane tai labai domina, šiandien pasaulis toks globalus, galima semtis žinių nuo Kinijos iki Šiaurės Amerikos tradicijų, neišeinant iš namų.

Šiuo metu itin domiuosi augalų, kurių arealas platus, panaudojimo maistui ir sveikatinimuisi tradicijomis kitose šalyse. Pavyzdžiui, pušis – labai plačiai paplitusi visame Šiaurės pusrutulyje. Jau išbandėme pagal Pietų Korėjos tradicijas pušų spyglių garuose virtus virtinukus!“ – nauja patirtimi ir atradimų džiaugsmu dalijasi Kristina.

Tokių kaip ji, besidominčių žoliavimo praktika ir valgomais laukiniais augalais žmonių, yra nemažai. Naktižiedė net subūrė bendraminčių bendruomenę „Laukiniai stebuklai“ socialiniame tinkle. Jame vyksta paskaitos, mokymai, dalijamasi patirtimi.

Augalai – nuo vaikystės

Kristina sako net nežinanti, kaip pasuko žolininkės keliu. Rodos, augalai visada buvo jos gyvenime.

„Kiek save prisimenu, kur einu, visur „velkasi“ augalai. Labiausiai įstrigęs žaidimas iš vaikystės – sekretai (augalų mozaika žemėje, – aut. past.). Mokykloje lankiau floristikos būrelį, dalyvaudavau parodose. Biologijos pamokose perskaičiau visas bibliotekoje, mokytojos ir draugų knygas apie augalus (interneto tada dar nebuvo!). Bendravau su šalia gyvenančia Jadvyga Balvočiūte, kuri man, tada dar paauglei, paliko labai gilų įspūdį kaip asmenybė, visą gyvenimą paskyrusi Lietuvos augalams“, – pasakoja moteris.

Tačiau Kristina nėra tokia žolininkė, kaip dabar daugelis, kuri renka ir pardavinėja žolynus. Ji sako jaučianti esanti ta, kuriai lemta mokyti žmones.

„Dalytis savo žiniomis – toks yra mano pašaukimas, teikiantis neišpasakytą džiaugsmą. Labai džiaugiuosi, kad žmonės vis labiau domisi gamtos teikiamomis gėrybėmis, kad laukiniai valgomi augalai ir prigimtinis ryšys su mus supančia gamta ateina į madą“, – sako moteris.

Šeima jos veiklą priima labai natūraliai

„Trys sūnūs vaikystę praleido gamtoje su manimi, stebi mano veiklą, pažįsta augalus ir priima tai kaip normą. Namuose valgome daug laukinių augalų patiekalų. Jauniausias sūnus vis tik labiau domisi grybais ir vabzdžiais“, – pasakoja Kristina.

Paklausta, ar aplinkiniams žolininkystės veiklos pasirinkimas vietoj karjeros labiau kelia žavesį žiniomis, ar pagarbią baimę kaip kokiam raganavimui, Kristina juokiasi: „Raganavimu neužsiimu. Esu baigusi psichologijos studijas kaip gretutinę specialybę. Apie vidinį pasaulį turiu savo nuomonę. Įvairūs užkalbėjimai yra vertinga mūsų liaudies medicinos sritis, mūsų etninės kultūros paveldas, atėjęs iš daug tolimesnių laikų, negu atsirado psichologijos mokslas.

Daugelis senų liaudies medicinos receptų yra užkoduoti. Daug šioje srityje yra nuveikusi prof. hab. dr. Eugenija Šimkūnaitė, kuri rinko liaudies tautosaką, medicinos receptus ir juos interpretavo kaip vaistininkė. Visi esame girdėję apie gulbės pieną ar gyvačių užpiltines. Tame piene – nė gulbės, o tose užpiltinėse – nė vienos gyvatės. Tik šaknys ir kitos augalų dalys, vaizdingai pavadintos.“

Naktižiedės žiemos receptai, kuriuos ji išbandė ir išragavo su projekto „Laukiniai stebuklai“ dalyviais:

 

Pušų limonadas

Pušų spyglių sirupas (limonadui)

Reikės: pušų spyglių, cukraus, vandens, citrinų sulčių

Eiga:

Pušų spyglius gerai nuplauti, susmulkinti (žirklėmis arba virtuviniu smulkintuvu), užpilti vandeniu, kad apsemtų.

20 min. virti uždengtame puode, kad neišgaruotų eteriniai aliejai. Palikti per naktį.

Kitą dieną nusunkti, įdėti cukraus 1:1,5 santykiu ir vėl virti 20 min. Kad sirupas nesikristalizuotų, įpilti citrinų sulčių.

Supilstyti į iškaitintus stiklainius ir laikyti šaltai (išsilaiko iki pat vasaros).

Limonado paruošimas: įpilti sirupo į gazuotą stalo vandenį.

 

astrus-sermuksniu-padazas.jpg

Aštrus šermukšnių padažas

Reikės: 500 g šermukšnių vaisių, 800 g obuolių kubeliais, 1 saujos aronijų, 1 stiklinės vandens, 1 arbatinio šaukštelio malto čili pipiro, 50 ml citrinų sulčių koncentrato arba spanguolių

Eiga:

Šermukšnius apvirti pasūdytame vandenyje, tada sudėti obuolius, uogas, įpilti vandens ir troškinti 5–10 min. ant mažos kaitros. Tada sudėti prieskonius ir sutrinti smulkintuvu. Baigus virti, įpilti citrinų sulčių. Atvėsusį padažą sukrėsti į švarius nedidelės talpos indelius.

Laikyti šaldytuve (1 mėnesį) arba šaldiklyje (6 mėnesius). Be druskos ir be cukraus! Todėl, norint laikyti spintelėje, reiktų naudoti konservantus: daugiau citrinų sulčių, pektino – tirštumui.

Šis padažas tinka prie sūrių, keptų daržovių, duonos ir kitų karštų patiekalų.

sausio-pabarstukai.jpg

Sausio pabarstukai (prieskoniai)

Reikės: džiovintų kadagių kankorėžių, kadagių spyglių ir pušų spyglių

Eiga:

Spygliukus sudžiovinti džiovyklėje ir sumalti kavamale.

Naudoti kaip prieskonius: dėti į kitus džiovintų prieskonių mišinius (puikiai dera su kmynais ir mėtomis bei kitais daržo prieskoniniais žalumynais) arba kaip pabarstukus ant duonos su sviestu.

Topinambų salotos

Salotos su pušų spygliais

Reikės: 3 topinambų, 2 valgomųjų šaukštų pjaustytų mirkytų lazdynų riešutų, 1 šaukšto susmulkintų spyglių, 0,5 citrinos sulčių, 1 šaukšto medaus

Eiga:

Topinambus supjaustyti, pridėti labai smulkiai sukarpytų spyglių, užpilti citrinų sulčių, riešutų ir medaus mišiniu. Tokių salotų galima suvalgyti iki kelių šaukštų per kartą, nes topinambai, riešutai ir spygliai gali apsunkinti virškinimą.

Svarbu: pušų spygliai turi būti vartojami saikingai. Pumpuruose gausu eterinių aliejų ir dervų, kurios gali sudirginti skrandį, ypač asmenims, kurių jautrus skrandis.

Žolelių kastinys

Reikės: garšvų, kiaulpienių, dilgėlių ir meškinio česnako (pavasarinio rinkimo), sviesto ir aliejaus

Eiga:

Žalumynus susmulkinti su tirpintu ar lydytu sviestu ir aliejaus mišiniu.

Užšaldytus stiklainiukuose laikyti šaldiklyje.

Puikus žaliasis kastinys prie virtų bulvių.

10-22-rudens-duonele-iskepta.jpg

Žiemos duonelė su šaknelėmis

Reikės:

tešlai: 1/3 pakelio sausų mielių, 0,5 puodelio pieno, 1 puodelio šilto vandens, 1 arbatinio šaukštelio cukraus, viso grūdo kvietinių miltų (tiek, kad minkant tešla nebeliptų prie rankų)

prieskoniai (malti): 1 arbatinio šaukštelio čili ir kadagio uogų malto mišinio, 1 arbatinio šaukštelio su kaupu džiovintų maltų varpučio šakniastiebių, 0,5 šaukšto krienų lapų miltelių, 1 šaukšto judros sėklų

Eiga:

Kepti 15 min. 180 laipsnių orkaitėje su ventiliatoriaus funkcija.

Duonelės skonis aštrus, sūrus, kartus, bet labai tinka su saldinta mėtų arbata.