(Ne) žinoma Šiaulių istorija (5): Kalėdos tarpukariu

Šiauliai

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt

198209

Adventas ir šv. Kalėdų laukimas – taikos, ramybės ir susitaikymo laikotarpis. Metų pabaigos šventės minimos jau daugelį amžių, tačiau su kiekvienu laikmečiu keičiasi ir šventimo tradicijos. O kaip didžiosios metų šventės buvo minimos prieš 100 metų tarpukario Lietuvoje?

Foto galerija:

Neabejotinai vienas pagrindinių Kalėdų atributų – šventinė eglė ir jos puošimas. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, eglutės dekoravimas pradėjo plisti tik XIX a., bet pirmiausia atėjo į dvarų kultūrą, pas aristokratus ir turtingus miestiečius. Valstiečių namus ir valstietišką kultūrą Kalėdų eglutės pasiekė vėliau: ketvirtajame XX a. dešimtmetyje.

1925 metais mūsų šalyje priimtas švenčių įstatymas, pagal kurį šventinėmis dienomis pripažintos abi Kalėdų dienos ir Naujieji metai. Kūčios tuo laiku nebuvo šventinė diena, tačiau per ją valstybės ir savivaldybių įstaigose nedirbta.

Tarpukario žiniasklaidoje Kalėdų medis dažnai pavadinamas eglele, eglaite. Galima teigti, jog eglutės puošimo tradicija išplito trečiajame dešimtmetyje mokyklose, kai Švietimo ministerija pateikė mokykloms rekomendacijas puošti kalėdines eglutes. Tam tikslui mokyklose buvo rengiami žaismingi žiburėliai. Eglutės šventėje apsilankydavo ir Kalėdų senelis su ilga barzda.

Inteligentų ir kitų svarbių visuomenės asmenų dalyvavimas tokiuose renginiuose buvo pageidaujamas ir laukiamas. Minima, kad ne viena tokia Kalėdinė vaikų šventė būdavo užbaigiama himno giedojimu. Pamažu Kalėdų eglutė iš mokyklų atkeliavo į miestiečių ir kaimo gyventojų namus. Visa tai netruko patraukti komercijos atstovų bei ūkininkų dėmesio, kurie iš pradžių miestuose buvo pagrindiniais eglučių aprūpintojais.

Tuo metu kaimuose vyravo tradicija, jog Kūčių dieną eglutę iš artimiausiai esančio miško parnešdavęs šeimos vyras. Po kurio laiko valdžios atstovai, susirūpinę masiškai pradėtomis kirsti eglutėmis, ėmė taikyti apribojimus ir draudimus. Šis klausimas sukėlė nemažai diskusijų, paskirstęs nuomones į dvi priešingas pozicijas: palaikantys ir prieštaraujantys šiai dar pakankami neseniai atsiradusiai naujovei.

Eglutės puošimo tradicija skatino naujos tautodailės šakos atsiradimą – papuošalų darymą. Puošimui buvo naudojami šiaudinukai, dirbiniai iš kiaušinio lukšto, tešliniai kepiniai ir karpiniai. Eglutės buvo puošiamos Kalėdų išvakarėse namie keptais sausainukais, obuoliais, iš šiaudų pintais ar kitokiais pačių pasigamintais žaisliukais, vėliau atsirado stikliniai žaislai – tviskančios figūrėlės, laikrodžiai, bumbulai.

Artėjančių švenčių proga žiniasklaidos publikacijų antraštės mirgėdavo nuo kasmet besikartojančių sveikinimo šūkių „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų švenčių!“. Šventiniuose laikraščių numeriuose gausu krikščioniškų eilėraščių, juos iliustruojančių paveikslėlių. Akcentuota ir krikščioniška moralės etika, perteikiant filosofų ir kitų garsių žmonių pamąstymus dorovinės etikos klausimais. Šiuo laikotarpiu žmonės svečiuojasi vieni pas kitus, ruošia šventinius vakarus ir pasisėdėjimus.

Žiemos šventės siejamos su taika ir ramybe, kurių troškimas rodo atmintyje dar užsilikusias karo metų atneštas negandas. Galima pastebėti, kad laikraščiuose aprašytose šventėse neretai įterpiamas ne tik religinis, kas atrodytų suprantama, bet, ypač pirmaisiais tarpukario metais, ryškiai atspindimas ir politinis kontekstas. Politinė situacija atsispindi ir Kūčioms skirtame eilėraštyje: „Sėdos Lietuva motulė Kūčių valgyt / Su sūneliu Panevėžiu, Kaunu... / Su dukrelėm Klaipėda, Palanga.../ Ko motulė Lietuva vis liūdi? / Laukia nesulaukia tėvo Vilniaus!.. / Jau septintos Kūčios kaip jo nėra.“

Pirmieji artėjančių švenčių pranašai anuomet (kaip ir šiandien) buvo vienas už kitą geresnius dovanų pasiūlymus teikę prekybininkai. Svarbus Kalėdų švenčių akcentas – išradingai, skoningai dekoruotos parduotuvių vitrinos. Savininkai tam darbui kviesdavosi žinomus menininkus, dizainerius. Šiauliuose labiausiai išpuošta būdavo Vilniaus gatvė, dabartinis pėsčiųjų bulvaras. Vilniaus gatvės puošimą pramonininkai neretai patikėdavo Gerardui Bagdonavičiui. Didysis sujudimas prasidėdavo likus mėnesiui iki Kalėdų. Prekybininkai siūlė įsigyti ridikiulių, šilkinių kojinių, kaklaraiščių, įvairaus apavo. Populiarios dovanos artimiesiems buvo vynas, kumpiai, žąsys, antys, kalakutai. Vaikams buvo perkama saldainių, šokolado ir kitokių saldžių gėrybių.

Kūčios ir Kalėdų pirmoji diena buvo švenčiama šeimoje. Prie Kūčių stalo visi sėsdavo pirmajai žvaigždei pasirodžius. Anksčiau ant Kūčių stalo būdavo lygiu sluoksniu paskleidžiamas glėbelis smulkaus šieno. Stalas su šienu užtiesiamas balta staltiese, puošiamas žvakėmis bei eglių šakelėmis. Tai primindavo, kad Jėzus gimė tvartelyje ir gulėjo ėdžiose ant šieno. Etnologai teigia, kad šienas Kūčių stalui specialiai buvo ruošiamas dar prieš vasaros saulėgrįžos šventę: kad kvepėtų, į jį įmaišydavo sausų mėtų, pridėdavo šiaudų, įberdavo grūdų.

Buvo sakoma, kad prieš sėdant prie Kūčių stalo, pirmiausia reikia išvalyti savo aplinką ir dvasią – namus sutvarkyti, skolas atiduoti, atsiprašyti, jei ką nors buvai įžeidęs ar nuskriaudęs. Katalikas turi rasti laiko išpažinčiai, kitų tikėjimų atstovai – savo religinėms apeigoms. Kadangi tai šeimos, vienybės šventė, stengiamasi, kad visa šeima sueitų, padėtų ruošti stalą. Anksčiau Kūčių valgiai simbolizuodavo tai, ką kiekvienas uždirbo per metus. Ūkyje vieni rūpindavosi javais, kiti – daržais, treti – sodais, o metų pabaigoje sudėdavo savo darbo vaisius.

Svarbus ritualas – pasidalijimas kalėdaičiu, Dievo pyragu. Dalijantis tinka dėkoti vieni kitiems už tai, ką gera gavome praėjusiais metais. Kalėdaitį dažniausiai dalija namų šeimininkas. Anksčiau tai būdavo tėvas ar senelis. Tai turėtų būti žmogus, kuris šeimoje, giminėje turi didžiausią autoritetą, yra labiausiai gerbiamas. Tas, kuris laužo kalėdaitį, duoda ženklą, kada galima ragauti valgius, padėtus ant stalo. Po to dera linkėti gero ateinančiais. Vakarienei pasibaigus, stalas nenukraustomas. Senovėje buvo tikima, kad naktį apsilankiusios protėvių vėlės paragauja visų valgių. Iš tiesų svarbiausia, kad visa šeima susirinktų prie stalo. Esminis dalykas – prisiminti, kad Kūčios yra mūsų padėkos šventė už tai, ką iš protėvių gavome, ką turime ir kuo dabar galime didžiuotis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt