Kelias gegužės dienas Kaišiadoris gaubė teatro aura. Ne, ne tokia, į kurią pretenduoja nereikliam provincijos žiūrovui nusiteikę komerciniai teatriukai su savo ant banalumo ribos balansuojančiu humoru ir padėvėtais kalambūrais. Tie, kurie pasiryžo dovanoti miestui neregėto margumo fiestą, įsiveržė į mūsų pavasarį su tokiu gaiviu energijos pliūpsniu, kad atsidūrę artėliau negalėjo likti abejingi. Visa paletė emocijų, balsai, garsai, spalvos – tarsi pagreitintu tempu pasileidusi gyvenimo karuselė, atskriejanti iš ten, kur nėra pilkos kasdienybės, drungnų jausmų, gyvenimo nuovargio ir nuobodulio...