PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Laisvalaikis2019 m. Gegužės 4 d. 14:50

Narcizas, pamilęs Aidą

Šiauliai

Maria Godfrida nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


82323

Visi žino legendą apie jaunuolį Narcizą ir nimfą vyrišku vardu Aidas (Echo), pamilusius vienas kitą. Tiesa, Narcizas išdavė Aido meilę ir dievai jį nubaudė – jaunuolis pamilo savo atvaizdą vandenyje ir mirė iš aistros, o po mirties buvo paverstas gėle.

Pamilusieji savo išvaizdą (tiesiog – save) ir šiandien vadinami narcizais. Narcizams būdingi stilingi drabužiai, grakštūs judesiai, šypsena, švelnūs žodžiai, humoro jausmas. Narcizui svarbiausia, ką apie jį mano kiti.

„Ar aš ne puikus?“ – klausia jis visų aplinkinių. Narcizą įžeistume, nekreipdami į jį dėmesio. Nebandyčiau iš narcizų šaipytis, nes, kaip ten bebūtų, jie turi sužeistą sielą ir tai slepia. Jie jautrūs. Užjaučia ir vargšę senutę, ir nuskriaustą vaiką. Be to, jie bando šiek tiek fantazija praskaidrinti itin liūdnas istorijas. Gal tik šiek tiek blogiau, kad narcizai gali pateisinti viską – nuobodulį, akivaizdžią nekompetenciją, pliurpalus apie meną.

Pasirodo, pasaulyje yra 6 proc. narcizų. Vyrų dvigubai daugiau nei moterų. Aš net negalvojau, kad moterų narcizių išvis yra, o jei ir yra, tai jas norėtųsi vadinti, tarkime, mimozomis.

Sako, jog serialus žiūri ir dienoraščius rašo narcizai. Tai galinčios pagrįsti statistikos, atrodo, nėra, tad tebūnie. Aišku, serialus žiūri ir dienoraščius rašo daug kas, bet gal ir tikrai narcizai dažniausiai. Jei statistika teigia, kad per savo gyvenimą žmogus vidutiniškai peržiūri penkis serialus, tai narcizai tikrai daugiau.

Kur sutiksi narcizą?

Ar prieškarinėje Lietuvoje būta narcizų? Tikrai jų buvo. Jie atsirado kartu su kviestiniais vakarėliais, premjeromis teatre, pirmaisiais organizuotais modernistų sambūriais. O ar sovietmečiu narcizų irgi būta? O kur jie galėjo dingti? Gal tik buvo truputį užsislaptinę. Vyrai savo namuose tuomet dažniausiai vaikščiodavo su „maike“ ir „triusikais“. Bet būdavo, kad pabeldi į duris, atidaro jas šeimininkas, vilkintis ilgu chalatu (kartais pūkuotu, kartais net iš kokios nors blizgančios medžiagos), ir supranti – prieš tave stovi inteligentas, aukštos kultūros žmogus, tik jam pavydintieji jį narcizu ir praminė.

Kai kas narcizus priskiria elitui. Nors žodis „elitas“ ir gražus, bet patys narcizai nelinkę tituluotis elitu, nes, anot jų, pas mus elitas iš bufetų. Be to, mūsų elitas labai traukia pranašus, būrėjus, ekstrasensus ir panašaus plauko šarlatanus. Toks tokį, taip sakant. Gi narcizai gal su jais ir bendrauja, bet nenori pasirodyti, kad taip yra.

Narcizų laimės pasaulis prezentacijos, nes čia jie gali sublizgėti pokalbiais apie gerą skonį, aukštąją madą, modernųjį meną, vyno rūšis... Prekybos centrai nėra narcizų mėgstamos vietos, narcizo rankose niekad nepamatysi „Maximos“, „Norfos“ ar kokio nors kito panašaus maišelio. Skaičiau, kad vienas madingas šiandienos elito atstovas po TV laidos, kuri buvo filmuota jo namuose, prašė iškirpti kadrą, kuriame matosi „Norfos“ maišelis, nes jis ne jo, o kažkas atsinešęs ir palikęs.

Narcizai maisto gurmanai turi savo restoranus, savo patiekalus. „Aš turėjau gerą laiką“, – populiariausia narcizų frazė. Narcizai linkę pasipuikuoti: štai kur aš esu, štai kokiame krėsle sėdžiu... Tokie, skaitydami Henriką Ibseną, išgyvena ne dėl Noros likimo, o dėl to, jog gali niekas nepamatyti, kad jie skaito Henriką Ibseną.

Merginos vaikinais narcizais nėra linkusios ypač džiaugtis, nes, anot jų, tokie – gryna bėda: sapalios nesąmones, jokių ūkio darbų nemokės, turėsi jais visą gyvenimą rūpintis ir net lovoje jie ne ką galės. Merginoms sunku suprasti, kad narcizai trokšta, jog pirmiau susijungtų artimų žmonių sielos, o tik vėliau kūnai. Bet svarbiausia merginoms, jog turtingų narcizų veik nebūna.

Noras, kad suptų grožis ir patogumai

Ir gerai, kad šitaip. Jei vyriškis pats sau atrodys gražus, niekas ir neginčys, tebūnie. Labiau ginčijamasi dėl moterų grožio. Jei negraži moteris pati sau atrodo graži, pritarkime. Bet jei ir taip graži moteris atrodo pati sau graži, tai jos grožį menkina.

Vokietijoje gyvenantis bičiulis pasakojo, jog jo butas – technikos stebuklas. Temstant lempos užsidega pačios, užsitraukia langų užuolaidos. Jis pasiskaičiavo, kada eina miegoti, tad tokiu metu lempos užgęsta, ryte langų užuolaidos atsitraukia, įsijungia kavos aparatas ir t. t. Visa tai vyksta ir kai šeimininko nėra namuose (tik kaip tuomet su kava, kas ją išgeria?). Pagalvojau, jog gal tai gera apsauga nuo vagių, šeimininkams išvykus ilgesniam laikui.

Ar šis mano bičiulis narcizas? Vedęs jis net savo pavardę pasikeitė į žmonos. Norėjo vokiškos pavardės, lietuviška jam skambėjo nekaip. Dabar jis ponas Birka. Sako, Birka Vokietijoje labai graži pavardė.

Kartą lankydamasis Vokietijoje, ilgokai pas jį užvakarojau. Tiesa, ne savo noru. Norėjosi grįžti į viešbutį, o jis vis man pasakojo apie NSO ir rodė iškarpas iš laikraščių. Supratęs, kad greitai neišsisuksiu, sumąsčiau, kaip čia baigus pokalbį, o kadangi šiek tiek jau buvome paragavę viskio, pokalbio tema buvo aiški, įsiterpiau ir aš, paaiškindamas, jog aplink Saturną skrendantys palydovai yra oro uostuose dingę lagaminai.

Kiekvieną mėnesį bandau išrinkti geriausią girdėtą anekdotą. Iš šio balandžio įsiminė šis. Prieš pasakojant, tik noriu priminti, kad šiais metais balandį buvo Velykos, o gal šis anekdotas šiek tiek siejasi ir su šios dienos tema. Anekdotas trumpas. Moteris pasakoja: „Mano vyras kiaušinius dažo.“ Besiklausančioji nustemba: „Na, ir frajeris.“

Narcizai ir pranašai

Šiame tekste jau užsiminiau, jog narcizams nereikalingi jokie astrologai, ekstrasensai, veidų žinovai, karmų specialistai ar šiaip pranašai ir visi panašūs, nors viena ausimi jie jų pasiklauso ir akies krašteliu žvilgteli į horoskopus. Kiekvienam smalsu sužinoti, kas jo laukia ateityje. Tam ir atsirado horoskopai. Nors šiaip jau horoskopai skirti nelaimingiems. Laimingiems jų nereikia, nes jie ir taip žino, kad viskas bus gerai. Todėl narcizai ir privengia rodyti didesnį susidomėjimą horoskopais bei visais matymais. Kartą ekstrasensas pasakojo, jog, nesupratęs vieno sutiktojo, kuomet, jam pasisiūlius sutiktajam išpranašauti ateitį, šis spyręs ekstrasensui į tarpukojį.

Girdėjau teigiant, jog šiomis dienomis geriausias narcizo pavyzdys – prezidentas Donaldas Trumpas. Nors, sako, ir visi kur nors kandidatuojantieji, valdžios siekiantieji yra šiek tiek narcizai. Todėl apie ateities spėliotojus visad girdi, jie neduoda apie save pamiršti, bet ypač jie atgyja prieš rinkimus. Prieš bet kokius rinkimus: didesnius ar mažesnius, reikšmingesnius ar ne taip reikšmingus. Priešrinkiminis laikas – tai jų metas.

Ukrainoje prieš prezidento rinkimus dažniausiai buvo matomas plakatas su vienu žodžiu „Dūmai“ („Galvok“). Daugiau nieko. Nei vardų, ne pavardžių, nei pažadų. Ukrainiečiai pasakojo, jog tai Porošenkos rinkiminio štabo plakatai. Žodis „galvok“ labai tikslus ir taiklus. Nepadėjo, vadinasi, žmonėms reikia dar kažko daugiau: išvedžiojimų, įtikinėjimų, istorijų, kad ir mitinių, kurios ima atrodyti tikroviškos.

Ką galiu pasakyti pabaigai? Kad narcizams giliai širdyje prijaučiame. Juk ir patys turime bent šiek tiek narcisizmo. Yra milijonai neskaičiusiųjų vienos ar kitos knygos, tačiau jos tampa priežodžių ir citatų šaltiniu. Bet narcisizmo apraiškos senstant dingsta. Štai besėdėdamas prie televizoriaus, dažnai užmiegu. Pabudęs suprantu: „Pasenau.“