Apie kavą su meile

Šiauliai

Engin_Akyurt

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

17676

Žmogus susideda iš dviejų komponentų: sielos ir kūno. Pastarasis siekia viską išragauti. Vienas iš malonumų – skanauti kavos. Išrankūs kavai buvo Balzakas, Puškinas, Bodleras, Folkneris, Hemingvėjus... O. de Balzakui, kol parašydavo romaną, reikėdavo 15 tūkst. puodelių šio kvapnaus juodo gėrimo. A. Puškinas dienas leisdavo Volfo cukrainėje Nevskio prospekte, nes Peterburge ši cukrainė pasižymėjo skaniausia kava.

Televizijos kulinarijos laidų nežiūriu, bet dabar ėmiau žiūrėti tas, kuriose kalbama apie kavą. Sovietmečiu televizijos laidų apie kulinariją beveik nebuvo. Parduotuvėse daug ko trūko, tad tokiose laidose buvo sunku vardinti visus komponentus, reikalingus vienam ar kitam patiekalui pagaminti, nes nebuvo galima nurodyti, kur tų produktų įsigyti.

Kavos irgi nebuvo skatinama gerti, nes ji asocijavosi su salonais, ponyste, kas anuomet nebuvo priimtina. Darbo liaudis labiau mėgo arbatą („čai“). Aišku, su šių dienų arbatomis anoji nieko bendro neturi. Kokių nors kavos namų anuomet net būti negalėjo, nes tiesiog kavinių ar restoranų irgi daug nebuvo. Štai Šiauliuose: „Baltija“, „Jaunystė“, „Gulbė“ (gaila, kad sudegė), „Žemaitis“, „Inga“, „Saulutė“, kaip ir kiekviename mieste – restoranas geležinkelio stotyje, vėliau pietiniame rajone atsirado „Milda“, atsidarė naktinis baras „Geluva“, pastačius viešbutį, jame įsikūrė ir restoranas miesto pavadinimu... Gal ką nors praleidau? Bet pakako rankų pirštų visoms šioms įstaigoms suskaičiuoti.

Kava jose buvo vienoda. Jokios išmonės. Ką jau kalbėti apie kavą, jeigu vienodas visur buvo ir garnyras: restoranų darbuotojų pagaminta rausva ar gelsva gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais. Kai, patiekiant antrąjį patiekalą, prie garnyro ėmė pridėti dvi juodas alyvuoges, beveik niekas jų neliesdavo...

Namuose irgi mažai kas skanesnės kavos pasigamindavo. Populiarios buvo tokios tirpios kavos dėžutės „Indian“, nors ir šios dažnai buvo įsigyjamos, turint „blatą“. Tarsi greita ir patogu, bet kas iš to.

Be restoranų ar kavinių, buvo dar tokios „sardelinės“ – stovėdamas galėdavai suvalgyti sardelių. Kavos ten retai ir būdavo, nebent kažkoks parusvintas prėskas vandenėlis. Tiesa, stipresnių gėrimų prie kavos galėdavai rasti. Aišku, ne tiek ir ne tokių kaip dabar, bet vis tiek... Man patikdavo su kava gerti romą „Havana Club“. Desertų šiokių tokių rasdavai, nors dažniausiai juos atstodavo paprasčiausi sausainiai.

Šiandien viskas kitaip. Net suminėti visų kavinių bei restoranų pavadinimus reikia laiko. Tačiau pasakyti, kur skani kava, mažai kas ryžtasi. Kurį laiką Šiauliuose tokios vietos visai nerasdavau. Dabar kelios su skania kava jau yra. Kad nebūtų reklamos, jų neminėsiu, bet kavos gurmanai, tikiu, jas žino.

Pastaruoju metu savo tekstuose vis miniu Lvovą. Paprasčiausiai tai neseniai mano atrastas miestas. Lvovas išsiskiria štrudeliais, šokoladu ir kava. Net didžiausias pastatas centrinėje miesto aikštėje šiam gėrimui skirtas, kuris skambiai vadinasi „Kavos manufaktūra“. Atmosferą čia kuria drobiniai kavos maišai, tamsus metalo ir medžio interjeras, žemai kabantys šviestuvai, maži staliukai, malamos kavos kvapas... Vienas lvovietis už Vienos miesto išgelbėjimą, kai pirmas pastebėjo besiplieskiantį gaisrą, gavo dovanų 300 kavos maišų, kuriuos parsivežęs susikrovė savo namo rūsyje. Kas pas jį beužsukdavo, šeimininkas vis leisdavosi į rūsį ir iš ten atsinešdavo kavos. Tradicija leistis į rūsį kavos išliko iki šių dienų. Pasaulyje yra tik vienas miestas, kur kava kasama, tai – Lvovas, nes visur kitur ji auginama. Apsilankęs Lvovo „Kavos manufaktūroje“, privalai nusileisti į rūsius ir, gavęs šalmą, pats prisikasti kavos. Bet didžiausias malonumas, pakilus iš rūsio, skanauti šios kavos.

Kažkas yra pasakęs: „Jeigu nevartoji kavos, žinok, kad visą laiką taip nebus, greičiausiai ateityje vis tiek ją vartosi.“ Keletą metų buvau nustojęs vartoti kavą ir tuo netikėjau. Bet po apsilankymo Lvove vėl panirau į kavos skanavimo malonumus. Pasidavus kavos vilionėms, iš galvos išgaruoja visi sveikatos specialistų patarimai, kad kava turi narkotizuojantį poveikį ir neigiamai veikia kai kurias organizmo funkcijas. Juk kiti sveikatos specialistai kalba kitaip. Buvau įsitikinęs, kad kavoje yra daug kalorijų. Pasirodo, nesąmonė – kavoje be cukraus ir pieno nėra nė vienos kalorijos! Gali mėgautis kava ir negalvoti apie kilogramus! Dar kartą peržvelgiau tekstus apie kavos žalą ar naudą ir sužinojau, kad šis gėrimas mažina insulto, širdies ritmo sutrikimo, cukrinio diabeto rizikas, kurių visų net neišvardinsi, apsaugo nuo skrandžio ir kepenų, Parkinsono bei dar begalės kitų ligų.

Kažkoks arabas kartą gesino kavos krūmą ir pajuto velniškai skanų kvapą. Jį ir derėtų pavadinti pirmuoju kavos skanautoju. Kartais net pagalvoji, ar nevertėtų pradėti deginti visų pakelėje esančių krūmų – gal ką nors atrasi. Nors, kita vertus, reikia čia būti atsargiam, nes girdėjau, kad vieni turistai, dykumoje užsikūrę narkotikų krūmą, rytą nebeatsikėlė.

Kaip ir visi geriausi pasaulio reiškiniai, kava atsirado netikėtai, tai yra ji nebuvo išrasta ir sukurta kaip kokia nors elektros lemputė ar telefono aparatas, bet yra ir šiek tiek tikresnė kavos atsiradimo istorija. Ji tokia.

Kartą Etiopijos vienuolių ganomos ožkos prisirijo kavos uogų ir pradėjo keistai elgtis. Vienuolis, norėdamas sužinoti, kas atsitiko ožkoms, paragavo šių uogų ir pasijuto labai gyvybingas. Apie tai jis papasakojo vienuolyno abatui, kuris liepęs šias uogas sudeginti. Vienuoliai, pajutę sklindantį deginamų uogų kvapą, ištraukė jas iš laužo ir užpylė verdančiu vandeniu, o gautą gėrimą paskelbė Dievo dovana, nes jis neleido jiems užmigti naktį. Tiesa, šėtono gėrimu kavą vadinančiųjų dar liko, tad popiežius Klemensas VIII pakrikštijo šį gėrimą, kad jis daugiau toks nebebūtų.

Kava vis populiarėjo, Europoje netgi imta ją auginti šiltnamiuose, sugalvota daugybė kavos paruošimo būdų. Vokietijoje kava sumažino alaus vartojimą, todėl vienu metu šioje šalyje net buvo bandyta kavą uždrausti. Įdomu, kad jei daug ką Europa atsiveždavo iš Amerikos, tai būtent su kava atvirkščiai – ji iš mūsų žemyno nukeliavo už Atlanto. Amerikiečiai, kaip visada, reikalą šiek tiek pagadino, tai yra sugalvojo popierinius bei plastikinius puodelius, todėl kavos gėrimo ritualas prarado žavesį.

Dabar kava – antras produktas pagal populiarumą po naftos. Lietuvoje kavos nuperkama 11 kartų daugiau nei arbatos. Kavos degustatorių liežuviai apdraudžiami 10 mln. dolerių. Šiuos degustatorius, kaip ir aludarius, vynininkus, sūrininkus, galima vadinti menininkais. Na, o pačią kavą geriausiai apibūdina trys žodžiai – energija, nusiraminimas, atgaiva.

Kavos aromatas rytą pasklinda po namus ir viską apglėbia kažkokiu keistu harmonijos kupinu jausmu. O koks bendravimas be kavos? Prisimenu studentiškas naktis bendrabutyje, kai išsivirdavome kavos, atsisėsdavome ant palangių ir, žvelgdami į nuostabų naktinį miestą, ilgai ilgai kalbėdavome. Nuostabūs laikai.

Klausimas „Kokia kava yra gera?“ priskiriamas prie amžinųjų. Atsakymų į jį begalės, jie subjektyvūs, nes priklauso nuo kiekvieno žmogaus skonio, žinių, patirties. Pasigirsta daug priekaištų mūsų kavinėms, esą pas mus niekas nemoka paruošti kavos ir kad tikrai geros kavos galima paragauti tik užsienyje (Vakarų pasaulyje). Be abejo, daug kas priklauso nuo ruošiančio kavą žmogaus – ar moka ją ruošti, kaip reguliuoja kavos virimo aparatą ir pan.

Barų savininkai atsikerta, girdi, teigti, kad gera kava tik užsienyje, būtų neteisinga, nors pripažįsta, jog Lietuvoje mažai barmenų, kurie kavos ruošimą vertintų kaip meną, kaip, pavyzdžiui, italai. Mano galva, problema yra ir kavos aparatai, kurie mūsų kavinėse dažnai prižiūrimi netinkamai, be to, restoranų šeimininkai dažniausiai perka kuo pigesnes kavos pupeles. Neįmanomo tikslo – kad būtų pigu ir kokybiška – nepasieksi. Aišku, yra ir kavos aparatų, kurie kainuoja 25 tūkst. Eur. Man imponuoja „Anza“ aparatai, pagaminti iš betono, kvarco ir porceliano.

Kavą galima užplikyti, pilti iš čiaupo kaip alų ar paruošti, leidžiant garus. Aišku, viskas priklauso nuo to, kiek sekundžių spaudi, kiek kavos įdedi, kokio šiltumo vandenį naudoji. Vanduo negali būti per kietas ar turintis daug kalcio.

Vienas iš kavos kokybės testų – stebėti, kaip grimzta cukrus. Jeigu grimzta lėtai, o kremo konsistencijos puta išlieka, net išmaišius cukrų, vadinasi, kava gera. Tiršta puta rodo, kad kava paruošta teisingai. Gera kava visada tiršta, aliejinga, gaivaus aromato, nei atšalusi, nei pernelyg karšta. Kavos gėrimo rituale labai svarbus vaidmuo tenka kavos puodeliui. Geriausiai, aišku, jei jis porcelianinis. Bet ne forma ir ne spalva svarbiausia, o tai, kad puodelis turi kelti malonius prisiminimus.

Juodą kavą geria minimalistai, kurių aprangoje, kaip ir kavos puodelyje, karaliauja juoda ir balta spalvos. Latė – tai šiuolaikinė klasika, tai stilius ir laisvė, kai išsiskiria netikėtas drabužių kirpimas. Espresas – ryškūs aksesuarai, prie kurių dera šios kavos puodelis. O kapučinas – tai amžina klasika ir išgrynintas stilius. Tiesa, dar yra šaltos kavos mėgėjai. Sakyčiau, tai tie, kurie seka visas naujausias mados naujienas.

Mėgstantys kavą draugai pasakoja, jog Lietuvoje iš šimto puodelių kavos gal tik keturi būna geri. Esą tokia statistika. O juk už kavą mokame tiek pat, kiek ir Vakarų pasaulis. Italijoje kava kainuoja 80 ar 90 Eur ct, beje, ji beveik niekur nekainuoja daugiau kaip vieno euro (nekalbu apie kokius nors prašmatnius restoranus, skirtus naujiesiems rusams, kur kava kaip ir visur, tik kaina kitokia).

Tiesa, Italijoje užsisakyti antrą puodelį kavos yra pats didžiausias kavinės šeimininkų įžeidimas – kava ten turi būti tokia gera ir stipri, kad antro puodelio nereikėtų. Aišku tik, kad kava nepripažįsta neištikimybės, nes jei jau ją geri, tai geri jos neišduodamas – beveik kasdien.

Ką dar pačioje pabaigoje norisi pasakyti? Ogi tai, kad kava – rudens gėrimas, be to, šalies produktyvumas sumažėtų, jeigu nutrūktų kavos tiekimas. Girdėjau, kad mokslininkai planuoja iš kavos išspausti biologinį kurą. Nuostabus atradimas! Visas miestas kvepėtų…

Rytą atsikeliate, išgeriate puodelį kavos ir einate į darbą. Ten išgeriate dar puodelį, po to dar, nes joks susitikimas su kuo nors nepraeina be kavos. Sako, jei per dieną išgeriate ne mažiau nei tris puodelius kavos, jūs jau esate pasaulinio kavos mėgėjų klubo narys, kuriam priklauso daugiau negu 50 proc. žmonijos. Tiesa, apie tokį klubą gal ir niekas nėra girdėjęs, bet kodėl toks negalėtų būti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt