Sunkiai priėmiau sprendimą rašyti apie iš šeimų atimamus vaikus. Priežastis paprasta – nė vienai pusei nereikia papildomų blogų emocijų. Deja, yra teisuolių, kuriems patinka vaikų paėmimo iš šeimos faktą paaštrinti durtinėmis žaizdomis, ir „žudikais” paskelbti vaiko teisių apsaugos specialistus. Girdėdami istorijas apie iš mamos rankų išplėštus vaikus, emocijas ir galimos netekties pojūtį prisitaikome sau: kaip aš jausiuos, jei atimtų mano „kraujo lašelį“, „mano gyvenimo prasmę“. Ką galima atsakyti? Tragedija, depresija, ateities griūtis. O dabar sugrįžkime į realybę, kurioje ne vienai dešimčiai „mamyčių“ nevalia net taip vadintis, jų negalima prie vaikų prileisti. Tik jau nesakykite, kad savo kelyje nesutikote tėvų, iš kurių patys vaikus paimtumėte.
Pasirinkite savo miestą
