Ar šiuolaikiniame moksle yra vietos lietuvių kalbai?

Lietuva

Asociatyvi Freepik.com nuotr.

Reporteris BrigitaŠaltinis: Etaplius.lt

192354

Anglų kalba neabejotinai tampa tarptautine mokslo kalba. Jau kurį laiką lietuvių kalbininkams nerimą kelia angliškai rašomos lietuvių mokslininkų disertacijos, straipsniai, tyrimai. Tokios tendencijos pastebimos ne tik tiksliųjų mokslų srityje – angliškai rašomi ir humanitarinių, socialinių mokslų darbai, pasitaiko atvejų, kai net lietuvių kalbotyros disertacijos ginamos ne lietuvių, o anglų kalba. Ką tai reiškia? Ar galima teigti, kad šiuolaikiniame moksle vietos lietuvių kalbai mažėja? Gal turėtume sunerimti, kad ateis diena, kai mūsų gimtajai kalbai vietos moksle apskritai neliks?

Valstybinė lietuvių kalbos komisija, tęsdama forumų visuomenei ciklą, spalio 6 dieną surengė kalbos forumą, skirtą aptarti Lietuvos mokslo kalbos tendencijas. Svarstyta, ar šiuolaikiniame moksle yra vietos lietuvių kalbai, ar ji yra pajėgi konkuruoti su tarptautiniu mastu vartojama anglų kalba? Apie tai forume diskutavo ne tik lituanistai, bet ir kitų sričių atstovai.

Mokslo kalbos ištakos siekia XIX amžių

Forumą vedęs žinomas šalies kalbininkas Vilniaus universiteto doc. dr. Antanas Smetona iš pradžių apžvelgė mokslo kalbos ištakas, pabrėždamas, kad lietuvių kalba moksle atsirado tik XIX a. viduryje, pradedant nuo paprastų kalendorių ir mokslinių straipsnelių, baigiant mokslo draugijos sukūrimu, universiteto įkūrimu. Visa tai padėjo lietuvių kalbai suklestėti ir patekti į visas žmogaus socialinio gyvenimo sritis.

„Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, pradėjus kurtis universitetams, lotynų kalba buvo mokslo kalba. Kylant nacionalinių kalbų svarbai, tiek mokslas, tiek universitetai pradeda kalbėti tautinėmis kalbomis. Žinoma, ne lietuvių kalba. Tuo metu, kai mokslo kalba buvo lotynų, vėliau lenkų, rusų, lietuvių kalba buvo trobų kalba. Pradėjome miestėti ir mūsų kalba ėmė veržtis į visas gyvenimo sritis, tarp jų ir į mokslo sritį“, – teigė A. Smetona.

Jau 30 metų lietuvių kalba yra valstybinė kalba, proteguojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos, plačiai vartojama visuose penkiuose funkciniuose stiliuose, tarp jų ir moksliniame. Turėdama išplėtotą ir nuolat atnaujinamą terminiją, mokslo kalba šiuo metu susiduria su rimta problema – jai tenka konkuruoti su tarptautiniame mokslo pasaulyje vis stipriau įsitvirtinančia anglų kalba.

Tarptautinė mokslo kalba – anglų

Tiek A. Smetona, tiek kiti forumo dalyviai sutiko, kad anglų kalbą jau dabar galima vadinti tarptautine mokslo kalba. Tai kelia grėsmę nacionalinėms kalboms – jos išstumiamos iš mokslinių tekstų. Kitų šalių patirtis tai patvirtina. Švedijos parlamentas dar 2000 metais sukūrė komisiją švedų kalbos padėčiai nustatyti. Rezultatai parodė, kad švediškai kalbama daugiausiai buityje, moksle vyrauja anglų kalba.

„Mokslas nėra tik tarptautinio bendradarbiavimo kalba, nėra tik mokslinis straipsnis, mokslas yra tyrimai, sklaida, yra ir studijos. Visa tai paversta anglų kalba. Nebeliko ir vieno iš kertinių mokslo elementų – terminologijos“, – Švedijos pavyzdžiu dalijosi A. Smetona.

Jo nuomone, kol kas Lietuvoje ši problema dar nėra tragiška, bet jau dabar ryškėja tendencija disertacijas rašyti ir ginti ne lietuvių, o anglų kalba. Tai verčia sunerimti ir daryti prielaidą, kad lietuvių kalbai moksle skiriama vis mažiau vietos.

„Mes puikiai suprantame, kad viena iš mokslo charakteristikų yra tarptautiškumas. Jeigu norime būti mokslas, turime matyti tarptautinę situaciją ir būti matomi. Anglų kalba, kaip tarptautinė mokslo kalba, yra neišvengiama.

Padėtis nėra visiškai tragiška, bet kryptis nėra gera. Šiandien iš mokslo srities lietuvių kalba pamažu traukiasi. Kur tai nuves, sunku pasakyti, bet kažko reikia imtis, nes lietuvių kalbos nuvarymas į buitinio bendravimo lygį, išvijimas iš vienos ar kitos gyvenimo srities yra blogis“, – nuogąstavo A. Smetona.

248896541-430316652034625-8900486370451848248-n.jpg

Anglų kalbos neišvengsime

LMA prezidentas Jūras Banys anglų kalbos skverbimąsi į lietuvių mokslo kalbą vertina dvejopai. Visų pirma, konstatuoja faktą, kad anglų kalbos neišvengsime, nes be jos nebus tarptautinio pripažinimo ir mokslinių laimėjimų. Kita vertus, privalu rasti pusiausvyrą, kad ir lietuvių kalbai būtų skirta derama vieta ne tik humanitarinių, bet ir tiksliųjų mokslų srityse.

„Mes Lietuvoje turime suprasti du dalykus. Pasaulio mokslo kalba taip, kaip viduramžiais buvo lotynų, šiandien de facto yra anglų kalba. Jeigu tu nerašai angliškai ir nekalbi angliškai konferencijoje, tavęs nežinos. Jeigu tavęs nežinos, tavo mokslo nėra. Kalbėti apie Nobelio premiją nėra ką.

Kita medalio pusė – gyvybiškai svarbi. Mokslo kalbą lietuviškai mes privalome išlaikyti. Lietuvių kalba turi būti ir fizikoje, ir matematikoje, ir chemijoje, ir literatūroje, ir humanitariniuose, ir socialiniuose moksluose. Jeigu mes nekursime savo terminijos, jeigu mes sustosime, mes atsiliksime, vartosime angliškus, vokiškus, prancūziškus – svetimus žodžius. Kalba yra gyvas daiktas ir tą gyvą daiktą mes turime palaikyti“, – sakė J. Banys.

Kalbos inspekcijos viršininkas, humanitarinių mokslų daktaras Audrius Valotka tarsi pritardamas šiai minčiai konstatavo, kad jeigu nieko nesiimsime, teks susitaikyti, kad mūsų mokslo kalba ims merdėti.

„Anksčiau prie mokslo kalbos rinkdavomės kaip konsultantai ar logopedai. Dabar renkamės kaip reanimatologai, kurie giminaičiams jau didelių vilčių neteikia, rytoj prie mokslo kalbos jau rinksimės tik kaip patologo anatomai“, – nuogąstavo A. Valotka.

Prarasime ne tik kalbą, bet ir mokslininkus?

Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto profesorius dr. Gediminas Karoblis kalbos forume pristatė pranešimą „Kalbos laisvė ir prievarta“. Jis rėmėsi Norvegijos pavyzdžiu ir papasakojo, su kokiais iššūkiais susiduria norvegų kalba.

Pasak G. Karoblio, Lietuvai skambinti pavojaus varpais dar nereikėtų, problemos, su kuriomis dabar susiduria Norvegijos universitetai, laukia ateityje.

„Lietuvos institucijos dar nėra tiek prisisotinusios tarptautiškumo, kokį galime aptikti Norvegijos universitetuose. Pradėjęs dirbti Norvegijoje, buvau priverstas per 3 metus išmokti norvegų kalbą ir išlaikyti egzaminą. Sunkiausia buvo suprasti norvegų tarmes, tam net 3 metų neužtenka. Tarmėmis kalbama darbe, konferencijose, forumuose, simpoziumuose, televizijoje, t. y. visame plačiame šnekamajame gyvenime, įskaitant ir mokslinę sritį. Su tokia kalbos laisve dar nebuvau susidūręs. Mes tik pasvajoti galime apie televizijoje žemaitiškai pristatomą orų prognozę arba viešai dzūkiškai kalbančią premjerę.

Tačiau iš kitos pusės šią tarmių įvairovę atsveria biurokratinės norvegų kalbos sausumas, tos pačios „sukrešėjusios“ sąvokos, dažnai išverstos iš anglų kalbos, kurias išmokus galima susigaudyti darbinėje aplinkoje.

Lietuvos valstybės pagrindinė misija – puoselėti ir ugdyti lietuvių kalbą. Ateities Lietuva bus tamsesnio gymio, bet svarbu, kad jie mąstytų ir žinias gilintų lietuvių kalba. Kai skaitau lietuviškai parašytas daktaro disertacijas ar straipsnius, mane neramina tai, kad jų autoriai galvoja labai miglotai, nesavarankiškai, dažnai angliškai, nors, regis, rašo lietuviškai.

Mano rūpestis ne tiek terminija, kiek sintaksė. Norėdamas suprasti, ką koks Oksbridžo absolventas ar Briuselio biurokratas parašė savo pasisakyme, turiu atlikti tokį veiksmą: mintyse tariamai lietuvišką kalbą išvesti atgal į originalą – anglų kalbą, nes mąstoma buvo anglų kalba“, – kalbėjo G. Karoblis.

Jis palietė dar vieną opią šių dienų problemą – Lietuvos gimnazijose plačiai populiarėjančias tarptautinio bakalaureato klases, kuriose lietuvių kalbai nėra vietos – pamokos vyksta anglų kalba. Pasak G. Karoblio, tai rimta grėsmė ne tik lietuvių kalbai, bet ir Lietuvos mokslui, nes jau gimnazijoje pradėjęs mokytis angliškai, svajodamas apie studijas užsienyje, retas kuris renkasi mokslininko karjerą tęsti Lietuvoje.

„Tarptautinio bakalaureato programų vis gausėja. Ne viena mokykla didžiuojasi ir skelbia įsivedusi šią programą. Tose klasėse yra tik lietuvių moksleiviai, bet jie mokosi anglų kalba, nelaiko valstybinių egzaminų ir atsiskaito institucijai Ciuriche. Mokytojai priversti mokytis anglų kalbos, kad galėtų mokyti vaikus. Pažvelgus, susidarytų tikrai keli šimtai šviesiausių abiturientų Lietuvoje. Dalis jų taps rimtais mokslininkais, bet jie jau mokykloje nebesimoko lietuviškai“, – svarstė G. Karoblis.

248713208-3115689558643010-2266759431374016645-n.jpg

Terminų gausa kol kas nerimo nekelia

Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus narys akademikas Bonifacas Stundžia anglų kalbos skverbimąsi į mokslinį bendravimą linkęs vertinti nuosaikiau. Jo teigimu, vietos lietuvių kalbai kol kas tikrai užtenka. Tai parodo ir gausiai išplėtota terminija.

„Per tris nepriklausomybės dešimtmečius labai daug padaryta plečiant lietuvių kalbos mokslo terminiją. Nuveiktas milžiniškas darbas, parengta daugybė terminų žodynų. Nuolat plėtojamas Terminų bankas. Turėdami išplėtotą terminiją, lietuviškai galime apie daug ką rašyti. Tai, kas sovietmečiu buvo prarasta, dabar daugybė dalykų yra atkariauta. Yra požymių, kad lietuvių kalbai moksle vietos mažėja, bet mokslo tarptautiškumas yra neišvengiamas“, – sakė B. Stundžia.

Panašios nuomonės laikosi ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto anatomė profesorė Neringa Baužienė, kuri forumo metu pristatė neseniai su bendraautoriais parengtą „Anatomijos vardų žodyną“. Ji pabrėžė, kad terminų pastaraisiais dešimtmečiais tik daugėja. Tai parodo ir „Anatomijos vardų žodyno“ apimties pokyčiai – jeigu 1998 metais išleistame žodyne fiksuota apie 7 700 terminų, tai 2019 metais antrajame leidime jų skaičius išaugo kone trigubai – siekia 19 500.

Jos teigimu, baimintis dėl lietuvių kalbos vietos moksle kol kas nederėtų, nes atskirose srityse lietuvių kalba dominuoja ir net neketina užleisti pozicijos, o publikacijos anglų kalba ne tik padeda mokslininkui siekti aukštumų, bet ir garsina šalies vardą.

„Lietuvių kalbai lieka pakankamai daug erdvės. Studijų procesas, kai privalėtume mokyti lietuvių kalba, vadovėliai (juos rašome vis dar lietuviškai), mokslo populiarinimo žurnalai.

Skelbdami naujus tyrimus tik lietuvių kalba, mes būsime neįdomūs ir liksime savo kaimo jurgiais. Išvertę savo žurnalą į anglų kalbą, nepasieksime gerų rezultatų. Esant tokiai didelei pasiūlai, jis tiesiog liktų nepastebimas“, – įžvalgomis dalijosi N. Baužienė.

Ji pasiūlė apsvarstyti ir terminų kūrimo procesą, keldama klausimą, ar visada reikia baimintis kitos kalbos termino, ar visais atvejais jį reikia vertinti kaip kalbos blogybę, ypač tada, kai lietuvišką atitikmenį sukurti vėluojame.

„Ar mes privalome padaryti visus terminus tik lietuviškai? Mūsų visuomenė yra nedidelė ir visų terminų gal neprireiks. Kaip atsijoti, kuris reikalingas ir kiek daug jų reikia? Su naujais terminais mes šiek tiek vėluojame. Jie randasi pasaulyje greičiau, nei mes gebame padaryti, pritaikyti, rasti lietuviškus atitikmenis“, – kalbėjo N. Baužienė.

Problema – ydinga vertinimo sistema

Vilniaus universiteto docentas Diegas Ardoino savo pranešime palygino mokslo kalbos situaciją Lietuvoje ir Italijoje. Pasak jo, Italijoje tam tikros srities mokslines publikacijas irgi skatinama rašyti anglų kalba. Taip yra dėl kiekybinio faktoriaus svarbos. Italijoje vadinamoji mokslinė rinka yra žymiai didesnė nei Lietuvoje.

„Jei rašai itališkai, tavo darbus gali skaityti žymiai daugiau negu darbus rašant lietuviškai. Jeigu skaitai pranešimą itališkai, gali sulaukti žymiai daugiau klausytojų nei juos skaitant lietuviškai. Mokslinės rinkos argumentas yra aiškus ir suprantamas, ypač kalbant apie tiksliuosius mokslus.

Tačiau ar tikrai yra taip svarbu rašyti anglų ar kita užsienio kalba aptariant istorinio, filologinio, lingvistinio pobūdžio, su lietuvių kalba, istorija ir kultūra susijusius klausimus?“ – svarstė D. Ardoino.

Jis, kaip ir kiti forumo dalyviai, išryškino vieną esminių problemų – ydingą mokslinių pasiekimų vertinimo sistemą, kuri ne tik kad neskatina rengti mokslinių straipsnių lietuvių kalba, bet atvirkščiai – motyvuoja rinktis anglų kalbą.

„Daug kur Lietuvoje, skatinant aukšto lygio mokslinius pasiekimus ir nustatant vertinimo kriterijus, pagal kuriuos skiriamos premijos už reikšmingas publikacijas, skatinama publikuoti ne Lietuvos, o užsienio žurnaluose. Prievolės nėra ir kiekvienas gali savo publikacijas leisti Lietuvos žurnaluose ir lietuvių kalba, bet siekiant gauti premiją vienareikšmiškai geriau publikuoti ne Lietuvoje, bet užsienyje, ir rašyti ne lietuviškai, o angliškai. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Ar neturėtume Lietuvos, kitų šalių mokslininkų skatinti publikuoti lietuviškuose žurnaluose tam, kad Lietuvos žurnalų reputacija ir svarba didėtų užsienyje?“ – retoriškai klausė D. Ardoino.

Šią problemą, kaip vieną esminių, lemiančių mokslininkų pasirinkimą, iškėlė ir kiti kalbos forumo dalyviai: akademikė prof. Grasilda Blažienė, VU prof. Valentina Dagienė, VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis. Jie pabrėžė, kad doktorantai, mokslo darbuotojai dažnai yra įspraudžiami į kampą – net ir nenorėdami turi rinktis publikaciją anglų kalba, nes tokia publikacija vertinama geriau.

Tokią tvarką nustato 2017 metų švietimo ir mokslo ministrės įstatymas, kuriame reglamentuota, kad už tarptautiniu mastu pripažintos mokslo leidyklos išleistos mokslo monografijos autorinį lanką skiriama 15 taškų, už kitos leidyklos – 7 taškai, už mokslo straipsnį tarptautiniame žurnale – 5, kitame recenzuojamame – 2.

Kritiškai šį įstatymą vertinanti profesorė dr. Laima Kalėdienė pabrėžė, kad atlygis šiuo atveju tampa svarbesnis už pasirinkimą rašyti gimtąja kalba. Tai tampa akivaizdžiu postūmiu rinktis publikaciją anglų kalba.

„Kol nebus įstatymais taip sureguliuota, kad ekonomika nevers tavęs rinktis ne lietuvių kalbos, tol bus galima kalbėti apie sąlygas. Ekonomika nukreipta: nerašyk, nekalbėk. Kalbinis kraštovaizdis gatvėje irgi tai parodo“, – nuogąstavo L. Kalėdienė.

Jai pritarė ir B. Stundžia, pabrėždamas, kad mokslo kalbos likimas priklauso nuo valstybės politikos. Ši situacija turi rūpėti ne tik kalbininkams, bet ir valdžios atstovams, tik tada lietuvių kalbai bus lengviau atlaikyti anglų kalbos įtaką.

„Mokslo sklaida, mokslo populiarinimas yra vienas iš svarbiausių strateginių uždavinių, kurie turėtų rūpėti valstybei. Peržiūrėjus mokslo žurnalus, matyti, kad anglų kalbos daugėja. Daugybė žurnalų rašo, kad spausdina anglų ir lietuvių kalbomis, bet daugiausia – anglų kalba. Daugelis tokių žurnalų vis dėlto deda nors trumpas santraukas lietuvių kalba. Taip plečiama terminija.

Reikėtų dėti pastangas, kad padėtis bent neprastėtų. Čia jau reikia valstybės strategijos: išsikelti strateginius uždavinius, skirti lėšų mokslo sklaidai, mokslo terminijai. Lituanistikos ir humanitarikos mokslinis diskursas turėtų būti kuo daugiau lietuviškas.

Valstybei turi rūpėti, kad lietuvių kalba ir kultūra būtų labai gerai reprezentuojama skaitmeninėje terpėje. Atsiradus spaudai, tos kalbos ir tautos, kurios neįšoko į spaudos vežimą, išnyko. Taip bus ir dabar, nebus gerai reprezentuojamos – nunyks. Į visa tai turi būti nukreipta valstybės strateginė politika“, – teigė B. Stundžia.

Kalbos sistemos griūtis – smūgis nacionaliniam identitetui?

Žinomas šalies psichologas prof. dr. Gediminas Navaitis, kalbėdamas apie laimės ekonomikos principus švietimo sistemoje, pabrėžė, kad žmogus prasmingą buvimą pasaulyje suvokia vertindamas save kaip tam tikros kartos atstovą, užtikrinantį tęstinumą to, ką jis pats įgijo ir gavo.

„Nacionalinio identiteto griovimas – tai itin svarbios laimės sudedamosios dalies gyvenimo prasmės griovimas. Savo gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą asmenybė įprasmina kartų sekoje, suvokusi save kaip paveldėtoją ir būsimų kartų protėvį. Tai leidžia jai nesijausti atskirtai nuo tų, kurie ateis po jos, ir tokia vienybė su gyvenimo tėkme kuria giluminę sėkmingo ir laimingo žmogaus identiteto esmę“, – sakė G. Navaitis.

Tai pasakytina ir apie kalbą, kuri neabejotinai jungia visus tautos atstovus. Sugriaudami, atsisakydami, pakeisdami netenkame ne tik gimtojo žodžio, bet ir savasties, to atributo, už kurio perdavimą buvome atsakingi.

Kalbos forume ne kartą skambėjo mintis, kad tarptautinė mokslo kalba dabar yra anglų kalba, bet tai dar nereiškia, kad mes galime apleisti lietuvių kalbą. Išbraukus ją iš mokslo srities, rizikuojame, kad ir kitur lietuvių kalba pamažu taps ne tokia gaji, o tai kelia rimtą grėsmę tiek kalbos išlikimui, tiek tautiniam identitetui.

Pasak forumą baigusio A. Antanaičio, išeitis yra: tereikia susitelkti ir susitarti, nes kol kas institucijos kalba skirtingomis kalbomis. Susidūrimas su kita kalba mūsų gimtajai kalbai nėra naujiena – lietuvių kalba net ir sudėtingomis sąlygomis sugebėjo išlikti, – jeigu susitelksime, pavyks ir šįkart.

Parengta bendradarbiaujant su VLKK. Publikaciją remia Kalbos komisija iš Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt