Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Be fantazijos? Filosofui apmaudu, kad Šiaulių valdžioje populiarus regioninis mąstymas. Žodžiai „regionas“, „regioninis“ jam asocijuojasi su fantazijos stoka, pinigų kaulijimu ir nuolatiniu verkšlenimu, jog esame užmiršti. (Ievos Slonksnytės nuotr.)
Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt
Filosofijos profesorius, kultūros teoretikas Gintautas Mažeikis pirmadienio vakarą su šiauliečiais susitiko savo vaikystės kieme. 10 metų žinomas filosofas praleido viename iš Dubijos g. bendrabučių. „Man artimas šis namas, šis kiemas, šios laiptinės. Atsimenu viską – nuo rūsių iki penktojo aukšto“, – sako jis.
Vis tik prisiminimais prasidėjęs dialogas su kitu vakaro svečiu – rašytoju, eseistu Andriumi Jakučiūnu – netruko išsirutulioti į diskusiją, kurioje ryškiausiai skambėjo du terminai: heterotopija ir regionas. Pastarojo G. Mažeikis prisipažino nemėgstantis.
„Šiuo žodžiu buvau sužavėtas gal 1995-aisiais ar 1997-aisiais. Atsimenu, Šiaulių miesto savivaldybė tuomet mane ne kartą kvietėsi svarstyti Šiaulių regiono problemų. Pasišnekėti panašiomis temomis kviesdavo ir į Panevėžį, ir į Klaipėdą. Laikas bėgo, reikalai tik blogėjo ir aš pradėjau stebėti, ar kas nors keičiasi nuo to regioninio svaigimo – taip jį ir vadinu“, – šyptelėjo profesorius.
Dabar G. Mažeikiui žodžiai „regionas“, „regioninis“ asocijuojasi su fantazijos stoka, pinigų kaulijimu ir nuolatiniu verkšlenimu, jog esame užmiršti: „Manau, kad reikia apskritai atsisakyti regiono sampratos – aš vietoje regionų vartoju žodžius „jungtys“, „tinklai“. Tie, kas pradėjo regioninę politiką, yra beviltiški herojai, kurie sako: mums reikia pinigų, nes esame regionas. Aš sakau priešingai: pirma parodyk, kas esi, ir kai kuriuos dalykus tu gausi, net jeigu neprašai pinigų.“
Kodėl nepavyksta išgelbėti Šiaulių?
Regioninis mąstymas, anot G. Mažeikio, mus riboja. Įdomius socialinius ir kultūrinius projektus kuriantys žmonės šio termino dažniausiai nė nevartoja, vietoje to jie kalba apie žmonių ir iniciatyvų jungtis, t. y. draugus, bendraminčius.
Kaip pavyzdį filosofas pateikia Varnius, kurie XIX a. Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto ir kitų kultūros veikėjų dėka tapo kultūriniu, idėjiniu ir dvasiniu Lietuvos centru. Dabar šis miestas spindi kitame amplua – čia vyksta tūkstančius sutraukiantys festivaliai „Bliuzo naktys“, „Kilkim žaibu“.
„Įdomu tai, kad naujieji projektai, iš kurių mes žinome apie Varnius, niekaip nesisieja su XIX a. kultūrininkais. Jų nepavadintumei istorine atmintimi. Ateina naujų žmonių, jie turi naujų idėjų. Tačiau nei M. Valančiui, nei dabartiniams projektų kūrėjams nereikėjo ir nereikia akcentuoti, kad mes esame regionas. M. Valančius veikė visos Lietuvos labui, festivaliai taip pat vyksta visai Lietuvai. Žmonės, kurie į juos atvažiuoja, net nesvarsto, kad štai – vyksta į provinciją. Jie tiesiog važiuoja į gerą festivalį“, – sako G. Mažeikis.
Filosofui apmaudu, kad Šiaulių valdžioje populiarus regioninis mąstymas. „Atsimenu, esu dalyvavęs posėdyje, skirtame gelbėti Šiaulius. Tai buvo dar iki 2008 m., kai juos tikrai reikėjo gelbėti. Viena iš naivių idėjų buvo ta, kad mes – svarbus taškas, nes esame tarp Rygos ir Kaliningrado. Suprask, šis reikšmingos pakelės įvaizdis mums padės. Vėliau ta pati idėja buvo su geležinkeliu. Tai yra ydos, kurias galime patys pajusti. Mąstau, kad esu regionas, kad mane reikia gelbėti – viskas, žlugęs. Mąstau, kad esu pakelės miestas – viskas, nebėra apie ką kalbėti, nes ant to paties grėblio laipiojama jau 20 metų“, – sako G. Mažeikis.
klausimas.jpg
Loterijoje užkoduota nesėkmė
Atsvara ir atgaiva regioniniam mąstymui tampa heterotopijos, kurias filosofas suprantamumo dėlei vadina skirtingomis vietomis arba vietelėmis. „Kiekviena tokia skirtinga vietelė gali turėti savo šneką, slengą, ypatingą atmintį, legendas, mitus. Šių vietelių gyvenimas ir jų kultūra paprastai nepriklauso nuo to, ką diktuoja populiarioji pasaulio kultūra, mokslas, mados“, – daugeliui negirdėtą terminą apibūdina G. Mažeikis.
Heterotopijos – viena iš profesoriaus domėjimosi sričių. Skirtingas vieteles jis lanko bei analizuoja ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Pastebi: vienos vietelės gyvuoja sėkmingai, kitos priešingai – yra pasmerktos keliauti užmarštin.
„Sėkmingos yra tos, kuriose neverkšlenama, kad nėra pagalbos iš šalies. Ten žmonės neskambina ir nelaukia, kad valdžia juos prisimintų, nes tai yra loterija. O loterija yra blogiausia, kas gali nutikti vietos kultūrai. Labai ryškus pavyzdys – Sovietų Sąjungos užkampiai, kuriuose griūtis buvo labai rūsti – lietuviai tokios nė nematė. Būtent ten aptikau loterijos mąstymą, nes žmonės sako: „Mes kentėsime tol, kol prisiskambinsime Putinui. Pernai bandėme, užpernai bandėme – jau penkerius metus bandome. Ir negali būti, kad mums niekada nepavyks. Ateis diena ir mums pastatys darželį arba suremontuos kino teatrą.“ Kadangi viltis visuomet yra perkeliama kitiems, nėra nei to darželio, nei to suremontuoto kino teatro – ten apskritai niekas nevyksta. Ir priešingai – esu matęs labai daug pavyzdžių, kai keturi–penki iniciatyvūs žmonės pradeda kurti, jungti, kviesti savo draugus, šie – savo draugus. Lietuvoje yra labai daug kaimų, kurie atgijo ir pradėjo gyventi būtent tokiu pagrindu. Aš kalbėjau su tais žmonėmis, aplink kuriuos pradėjo kurtis bendruomenės. Žinote, ko jie labiausiai nenori? Rašyti laiškų valdžiai. Jie net nenori, kad valdžia juos pamatytų, nes jos įsikišimas tik viską sugriautų“, – pasakoja G. Mažeikis.
Pasiūlymas valdžiai: nusipirkite bohemos
Šiauliuose, anot jo, galėtų veikti mažų mažiausiai aštuonios ar devynios heterotopijos, mat kultūros teorijose šioms skirtingoms vietoms ir vietelėms keliamas reikalavimas asmeniškai pažinoti savo bendražygius ar bent jau žinoti jų vardus.
„Aš manau, kad daugeliu atvejų kultūros suklestėjimas yra susijęs tik su heterotopijomis. Todėl Šiaulių miesto viršūnėms – pavardžių neminėsiu – esu sakęs: nusipirkite bohemos. Nustebo – kaip tai? Visai paprastai: sumokėkite, kad kultūros profesionalai atvažiuotų ir Šiauliuose pradėtų kurti jaukią aplinką. Štai į ką reikėtų investuoti – o ne į centrinės aikštės remontą. Tada miestas pradės pamažu atgimti, nes kai kurie dalykai sukasi tik aplink žmones“, – įsitikinęs filosofas.