Eugenija Dalgytė Purienė: svajojantis žmogus yra žingeidus

Vilnius

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt

152904

Yra aukštų medžių, matomų iš tolo, yra gražiausių rožių, kuriomis puikuojasi visi, yra šio­je žemėje skaisčių lietuviškų orchidėjų, kurias užaugina miškai ir jos savo kuklumu užkliūva tik žinovo akiai. Taip ir žmonės. Eina per gyvenimą, dirba ir džiaugiasi saule, augina save kaip kuklią, visada trapią ir žavią asmenybę, kuri niekada nesistengia būti matoma, bet visada pasaulį padaro gražesnį.

Lyg ta lietuviškoji orchidėja, kaip ta gegužraibė pražysta ir džiugina išrankiuo­sius ir gal ne visų pastebima pražysta miškuose, pasislėpusi vienumoje. Vaikystėje žavėjausi jomis, augančiomis ir pievoje, ir Piliakalnio ąžuolynuose, dabar žaviuosi Eu­genija, drauge, nuolatine ilgamečių draugų, bendraminčių rato kuklia palydove, džiaugiuosi jos darbais, jos mintimis ir žodžiais. Jos stiprybe ir valia. Jos darbais. Kuklūs jie, sako kai kas, ir parodoje pakabina aukštai, bet jie tikrai skirti tik žinovo akiai, ir kaip tos kuklutės lietuviškos orchidėjos, pražysta ne visiems.

Tėvai ir namai
Eugenija Dalgytė-Purienė gimė dar karui nesibaigiant, 1943 metais sausio pirmą dieną Joniškio rajono Šlapakių kaime. Tai šiaurės Lietuvos rajonas, lygumų ir geros žemės kraštas. Lietuvoje dar griaudėjo karas, tačiau šio krašto karas stipriai nenusiaubė, kaimas išliko beveik nepaliestas.
Tėvų namas – motinos palikimas, nes tėvelis atėjo užkuriu iš kito kaimo. Namas buvo labai senas, statytas dar 19 a. pradžioje. Rąstai buvo suręsti be vienos vinies, naudojant tik kirvį, vėliau ta sodyba buvo aprašinėjama kaip senos statybos pavyzdys. Troba statyta dar senelių, joje buvo plūkta molinė asla, langeliai mažyčiai, kažkada ji buvo dūminė, šiaudiniu stogu. Vėliau buvo tvarkyta pagal naujas taisykles, pasakoja Eugenija, bet jos vaikystėje sodyboje net nebuvo elektros, todėl vaikai mokėsi ir gyveno prie žibalinės lempos. Tai buvo dviejų galų namas galu į gatvę. Sodybą kažkiek pertvarkė tėvelis, kai atėjo gyventi: įstatė didesnius langus, mūrijo pečius. Tarp abiejų trobos galų buvo kamara ūkio reikmėms, o gale – seklyčia. Joje stovėjo gražesni baldai. Gyvenamojoj tro­bos pusėj šalia pečiaus stovėjo miegamojo lovos, o už medinės pertvaros buvo pagrindinė gyvenama patalpa, kurios kampe stovėjo didelis medinis stalas, o už jo kampu – mediniai suolai.

Eugenijos tėvai susituokė būdami 40-ties metų. Tėvas buvo stalius dailidė ir pagrindinis šei­mos maitintojas. Apie savo vaikystę Eugenija pasakoja­ su meile. Ji sako, kad didelė tėvų sutarimo, jų meilės ir gerumo įtaka formavo vaikystės charakterį.
„Augau šeimoje, ­kurioje sutarimas, švelnumas, darna lydėjo visą vaikystę, tai buvo nuostabus laikas. Tėtis darbavosi kolūkyje, motina po gimdymų buvo silpnos sveikatos, ji tvarkėsi namuose, mes su sesute augome gražioje, darnioje aplinkoje ir ramybėje. Tačiau likimas buvo negailestingas – turėdama 12 metų netekau tėvelio. Tėtis mirė būdamas 55-erių metų nuo kraujagyslių trombo Šiaulių ligoninėje, kur buvo paguldytas su kojos skausmais. Po tėvelio mirties šeima neteko maitintojo ir silpnos sveikatos motina visai palūžo. Buvo nutarta, kad mane leis mokytis, o 14 metų sesutė Genovaitė liks namuo­se. Ant jos jaunų pečių gulė didelė dalis namų ūkio darbų ir pareigų, ji dirbo kolūkyje, tapo pagrindine ­šeimos maitintoja, jos dėka galėjau siekti mokslo. Jai esu dėkinga už ­pasiaukojimą ir darbštumą, jos gerą valią. Te ilsisi ramybėje…
Motina kilusi iš gausios šeimos, tačiau visi vaikai – broliai, seserys – išsiblaškė po pasaulį. Mano motina, kaip jauniausia šeimoje, liko gyventi sodyboje kartu su broliu, kuris liko nevedęs ir gyveno šalia sesers, mano motinos šeimos. Mamytė buvo labai gero charakterio, jauna buvo labai graži, darbšti, energinga, jaunystėje dirbo sunkius ūkio darbus, mokėjo gaminti valgį, gražiai audė, nėrė, siuvinėjo. Labai mėgo peltakiavimo (siuvinėjimo) darbus, mokėjo gražiai dainuoti. Šeimoje ją užgriuvo visi ūkio darbai, daržai, gyvuliai, o po gimdymų neteko sveikatos“,- prisiminimais dalijasi Eugenija.

Pirmoji mokytoja
Charakterio formavimui didelę įtaką turėjo pirmoji Eugenijos moky­toja Eugenija Rudytė. Kaimo pradžios mokykla buvo nedidelė, todėl su visomis keturiomis klasėmis dirbo viena mokytoja vienoje didelėje klasėje paprastame dideliame name. Mokytoja mokė ne tik skaitymo, rašto ir skaičiavimo, ji ugdė pagarbą žmogui, darbui, pareigai. Mažoje mokyklėlėje viena mokytoja sugebėjo turėti sporto, šokių, meno, vaidybos būrelius, o prisimenant, kad už užklasinį darbą mokytojams nebuvo mokama, supranti, kokia brandi, pasišventusi darbui asmenybė buvo pirmoji paprasto kaimo mokytoja. Reikia pažymėti ir tai, kad ji buvo griežta mokiniams, teisinga, vertino pagal atliktą darbą. Ji mokė 1948–1950 metais. Su ja, pasakoja Eugenija, ryšiai nenutrūko visą gyvenimą, grįžusi dažnai ją aplankydavau, o ji yra man užrašiusi tokius gražius žodžius: „Tu atradai save gyvenime. Tebūna visi, kurie šalia tavęs, laimingi ir teatranda gėrio jausmą širdyse, tegu šventas gyvenimo džiaugsmas visada eina su tavimi“.
Toliau apie save pasakoja pati Eugenija: „Pirmoji mokytoja – tai žmogus, nuo kurio priklauso mažo žmogučio tolesnis gyvenimas. Mažoje širdelėje užsimezgęs pumpuras vėliau išauga į didelį augalą, pražysta visomis spalvomis. Mes buvome mokomi sveikinti sutiktą kelyje, gerbti, klausyti vyresniųjų, mylėti aplinką, gyvulėlius ir gamtą. Tai lyg pamatas, ant kurio ir pastatomas gyvenimas.

Vėliau pradėjusi mokytis Joniškio 2-oje vidurinėje mokykloje pėsčiomis kasdieną turėjau sukarti apie 6 kilometrus kelio. Visko buvo – ir pūgų, ir šalčių, ir vėjų, ir kojų nušalimų, buvo ir pavasariai su vandens balomis, su pirmaisiais žiedais ir paukščiais… Mokykloje gerai mokiausi, daug sportavau. Ypač sekėsi lengvoji atletika, buvau vikri, geros formos, daug dirbusi, fiziškai stipri. Mano siekiamybė – bet kokiom sąlygom visą save atiduoti siekiant norimų rezultatų. Turėjau tvirtą stuburą. Vyresnėse klasėse buvau priimta į mokyklos internatą, gyventi ir mokytis tapo lengviau“.

Apie studijas
„Kaime savo motiną lankydavo mergina, kuri buvo baigusi aukš­tuosius mokslus. Ji buvo inžinierė-tekstilininkė, jos pavyzdys ir mane užkrėtė, labai norėjau sekti jos pavyz­džiu. Ir motina, ir sesuo tam pritarė, todėl baigus vidurinę mokyklą, iš­leido mokytis į Kauno politechnikos institutą. Laimės bandyti išvažiavome su kitais trimis klasės draugais. Pradžioje stojau į Maisto pramonės inžinerijos tehnologijų fakultetą, tačiau kad ir su geru vidurkiu, dėl labai didelio konkurso (į vietą pretendavo 7 mokiniai), į šią specialybė neįstojau. Tada perėjau į kitą – Medienos apdirbimo inžinerinės technologijos specialybę. Studijų metais gavau bendrabutį ir stipendiją, jau galėjau kukliai verstis. Namai toli, važinėdavau retai, per metus porą trejetą kartų, o parvažiavus į Joniškį traukiniu pasiekti namus naktį irgi buvo nelengva. Traukinys atvykdavo naktį, o kelias iki namų buvo tolimas. Pasitaikydavo, kad net išsigąsdavau kažko, paskui bijodavau eiti viena.
Mėnesį pasimokę, kad susipažintume su būsimu darbu, buvome privalomai įdarbinti medžio apdirbimo įmonėse, gamyklose. Dirbau kombinate „Startas“, kuriame buvo gaminamas sportinis inventorius. Dirbdama gavau staliaus kategorijas, pradžioje 1, paskui ir 2 kategorijas. Dirbome nuo 8 iki 16 valandos gamykloje prie medžio darbų, o po pietų eidavome į institutą, į paskaitas. Už darbą gaudavome atlyginimą, galėjau nusipirk­ti labai reikiamų drabužių.

Labai džiaugiausi, kad galėjau studijuoti, buvau draugų apsupty, susiklostė gražūs jaunimo santykiai, tie metai prisiminimuose liko kaip gražiausi metai gyvenime. Kurse mokėsi 10 vaikinų ir 10 merginų – šioje draugiškoje aplinkoje vyko ir šventės, susipažinome su kultūriniais Kauno renginiais, teatrais. Grupė buvo draugiška, tolerantiška, vyko vakarai, šokiai. Jaunystė… Pigiai pragyvendavome. Pragyventi galėjome, kad ir iš mažos stipendijos. Tačiau mokslai buvo sunkūs. Aukštoji matematika ir panašiai. Tekdavo padirbėti.
Besimokydama ketvirtame kurse susipažinau su būsimu vyru Vladu Puriu, Elektrotechnikos fakulteto studentu. Kartu mokėmės, kartu ruošėmės egzaminams. Draugystė buvo graži, mes tarsi papildydavome vienas kitą.
Baigusi mokslus, 1965 metais gruodžio pabaigoje apsigyniau diplomą, tapau medienos apdirbimo inžiniere technologe ir gavau paskyrimą į Šilutės virtuvinių baldų kombinatą laboratorijos vedėjos pareigas. Išvykau dirbti. Dirbant teko tikrinti medžiagų kokybę, pritaikyti naujas technologijas, teko įdiegti virtuvinių baldų stalviršių padengimą poliesterinėmis emalėmis. Be galo žavėjo kolektyvo nuoširdumas ir vadovų globa.

Apie Elektrėnus
Visą tą laiką nenutrūko ryšys su Vladu. Gegužės mėnesį pradėjome galvoti apie vestuves. Kai pradėjau ruoštis išvažiavimui iš Šilutės, kombinato vadovai nenorėjo išleisti, teko važiuoti į Ūkio ministeriją gauti ­leidimo išvykti. Išvykti leido todėl, kad Vladas paskyrimą dirbti buvo gavęs į Lietuvos elektrinę.
Pirmą kartą atvykdama į Elek­trėnus, jau prie Bačkonių pamačiau elektrinės kaminus ir pradėjau nekantriai laukti stotelės, kuri pasirodė dar labai negreitai, nes aš jos laukiau jau atsistojusi. Buvo pavasaris. Elektrėnai man pasirodė labai gražūs. Ir miestas, ir apylinkės. Paskui su Vladu vaikščiojom po miškus, prie ežero ir visur žavėjo nuostabi apylinkių gamta, kalneliai ir didelis puikus ežeras.

Vėliau, kai Vladas nuėjo pas elek­trinės direktorių Praną Noreiką pasitarti dėl mano įdarbinimo, direktorius Pranas Noreika pažadėjo „ką nors rasti“. Jau po vestuvių, 1966 metais rugsėjo 19 dieną, pradėjau dirbti Statybos remonto baro meistre. Pradžioje susidūriau su tam tikrais sunkumais: moteris statybos baruo­se. Nepasakyčiau, kad buvau maloniai priimta – ir viršininkas, ir brigados vyrai pradžioje į mane žiūrėjo kreivokai, o aš šaltai sutikta nežinojau, kaip elgtis. Buvo ir sunkių dienų: dokumentacija vedama buvo rusų kalba, per gana trumpą laiką reikėjo susipažinti su elektrinės pastatuo­se esamomis patalpomis, o darbus reikėdavo įforminti leidimais. Teko bendrauti su atskirų cechų, barų viršininkais, kurie ir išduodavo leidimą dirbti. Atliktus darbus aktuodavome, o juos turėdavo pasirašyti barų viršininkai. Stengdavausi labai sąžiningai nurodyti darbų kiekius. Kartais jausdavau nesutarimus su viršininku, nes keistas buvo jo požiūris į moterį meistrę. Tekdavo ir paverkti, buvo kilęs noras viską mesti ir pabėgti, tačiau buvau nuoširdžiai palaikoma vyro Vlado ir jo perkalbėta vėl grįždavau į darbą. Tokia tad buvo mano darbo pradžia Lietuvos elektrinėje, tada vadinta VRES.
Praėjo metai. Kartu su atliktų darbų atsiskaitymais viršininkai pradėjo mane pažinti kaip žodžio žmogų. Įgavau pasitikėjimą ir pagarbą iš kitų barų viršininkų. O trečiaisiais darbo metais jau kaip gera darbuotoja buvau pripažinta ir savojo tiesioginio viršininko. Sunkiau buvo, kai man į statybas atsiųsdavo jaunimą perauklėjimui, sunku buvo su jais rasti bendrą kalbą, jie neklausė, buvo ir išgeriančių, ir tinginių, ir nepasirodančių darbe, jų ieškoti tekdavo gyvenamų namų rūsiuose, bet po tam tikro laiko kažkaip susitardavome.
Gimus sūnui, metus nedirbau. Grįžusi gavau projektuoti naują cechą, darbai ėjosi lengvai. Pavaldiniams atlyginimą skirstydavau už atliktą darbą ir jiems aiškindavau tai. Tas padėjo. Dar laikiausi nuomonės, kad viskas turi būti aptariama viešai, nedangstant ir pagiriama, ir papeikiama. Tiesos sakymas ir žodžio laikymasis sukūrė supratingą aplinką, kuriai vyrai pamažu pakluso. Vadovavausi V. Hugo žodžiais: „Geru būti nesunku, būti teisingu – nelengva“.
Noriu pasakyti keletą žodžių apie vėliau mano viršininku tapusį J. Šiožinį. Jis buvo labai tolerantiškas, visas problemas spręsdavo ramiai, nesu girdėjusi jo piktai kalbančio. Gražiai bendraudavome su visais kontoros bendradarbiais, juokaudavome, kad nesam panašūs į tikrus statybininkus – nebuvo rūkančių, išgeriančių, nors ir išgerdavome kartu kavos. Su savo staliais mes buvome tarsi maža šeima – brigados narius visada sveikindavome ypatingesnėmis progomis – jubiliejaus, sukūrus šeimą ar gimus naujagimiui. Važiuodavome kartu grybauti, o ir šiandieną susitikę maloniai pabendraujame.
Paskui išsiplėtė darbo apimtys, plotai. Nauji staklynai, pagerėjusios sąlygos, nauji įrengimai, nauja lentpjūvė ir daug žmonių mano atsakomybėje.

Apie objektus
Prie ežero entuziastų pagalba ir elektrinės direktoriaus pritarimu buvo statomas jachtklubas. Jo vidaus įrengimo darbus teko atlikti mūsų barui. Tai buvo pirmasis mūsų baro darbas Elektrėnų mieste. Antrasis darbas – restorano „Perkūnkiemis“ apdaila. Direktoriaus iniciatyva – nestandartiniai projektai. Darbus atliekant teko tartis su architektais. Likus dviem savaitėms iki Naujųjų metų, direktorius, apsilankęs objekte, pasakė: „Ką, Naujus metus švęsime restorane?“ Išsigandau. Kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro praleisdavau naujosio­se statybose, darbininkai dirbo viršvalandžius ir išeiginėmis, bet restoranas Naujiesiems metams tikrai buvo atidarytas. Atsakomybė visada buvo lyg duotoji bausmė. Paskui pirties kėglinėje įrenginėjome dekoratyvinę sieną – bangas… Darbas sudėtingas. Architektų sumanymus įgyvendinti technologiniais sprendimais teko mums. Dirbdami kartu su žinomais architektais Juozu Gudeliu, Henriku Šilgaliu, Rolandu Griciumi, Albertu Domerecku ir kitais, kūrėme Elektrėnų visuomeninių pastatų interjerus. Turėjome stalių dirbtuves ir lentpjūvę, patys išpjaudavome lentas iš rąstų, jas išdžiovindavome, dirbtuvėse jas apdirbdavome bei gamindavome įvairias detales, baldus, galiausiai juos sumontuodavome objektuose. „Eugenija, pagalvok, kaip čia ką padaryti“- sakydavo elektrinės direktorius. Gal moteriška intuicija visada būdavo reikalinga ir architektams, ir montuotojams. Teko pavažinėti po panašius objektus, paskui kažką bandyti pas save. Darbai nesibaigė. Savo eilės laukė statomas baseinas, čiuožykla, bažnyčia. Visur teko derinti, skaičiuoti ir pritaikyti medines detales vietos sąlygomis. Labai daug išmo­kau dirbdama su šių statinių architektais, vėliau gautas žinias pritaikydavau interjerų eskizuose.
Ne kartą įvairių darbų ir švenčių progomis buvau apdovanojama garbės raštais, apie mane skelbiama elektrinės darbuotojų Garbės lentoje, buvau pripažinta geriausia meistre, už ką gavau paskyrą nusipirk­ti mašiną. Tuo metu tai buvo didžiulis žmogaus įvertinimas.
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos elektrinė, atidirbusi per 50 metų, buvo pasenusi tiek materialiai, tiek ir moraliai. Kai prasidėjo jos griūtis, tapo nereikalingas ir Statybos remonto baras. 2000 metais patyriau didžiausią šoką, kai atvažiavęs tuometinis Energijos valdybos pirmininkas Kisarauskas stalių dirbtuvėse, dalyvaujant direktoriui P. Noreikai, viršininkui J. Šiožiniui, Elektrėnų merui K. Vaitukaičiui ir keliems cecho meistrams, suniekino mano, kaip inžinierės technologės atliekamų darbų kokybę. Jo tikslas buvo sunaikinti cechą, jis įrodinėjo, kad mūsų atliekamas darbas yra niekinis, bereikalingas pinigų mėtymas… Tuo pat metu prasidėjo ir kai kurių mūsų tvarkytų objektų griovimas. Keitėsi laikai, daug ką griaudamas ėjo jaunimas, kitaip mąstantys žmonės. Dalis mūsų darbų liko bažnyčios interjere, baseine, Ledo rūmuose, dalis kartu su ežero tiltu nuskendo užmaršty.
Tada ir aš išėjau į pensiją. Save realizuoju kitur – turiu gražią sūnaus šeimą, turiu gerus draugus, turiu veiklos įvairiose gyvenimo srityse. Nuo pirmos dienos iki šiol nė karto nesigailėjau šio sprendimo. Pradžioje ilgai buvau labai laiminga, kad nereikia keltis, nereikia skubėti visur būti laiku, nereikia pergyventi dėl objektuose dirbančių žmonių, jų saugumo. Buvau laisva, galėjau mėgautis gyvenimu ir mažesni pinigai tenkino nedidelius poreikius. Spalio 1 dieną sukako 20 metų, kai naudojuosi šia laisve.

Apie vyrą Vladą Purį
Mano vyras Vladas Purys 1965 metais baigė KPI ir įsigijo inžinieriaus elektriko specialybę. Pagal paskyrimą nuo 1966 metų pradėjo dirbti Lietuvos VRE inžinieriumi elektrolaboratorijoje.

Po dvejų metų Vladas buvo pašauktas tarnauti sovietinėje armijoje jaunesniu leitenantu, vilkėjo lakūno uniformą. Tarnybą baigė įgijęs leitenanto laipsnį.
Sugrįžęs iš karinės tarnybos ėjo įvairias pareigas: pradžioje dirbo vyresniuoju inžinieriumi, po to vyresniuoju inspektoriumi saugumo technikai, vėliau ir eksplotacijai. Nuo 1983 metų dirbo aprūpinimo ir įdiegimo baro viršininku. 1988 metų pradžioje dėl blogėjančios sveikatos išėjo iš elektrinės ir įsidarbino Vievio paukštyne inžinieriumi saugumo technikai ir priešgaisrinei apsaugai. Čia išdirbo iki 1993 metų. Vėliau, vėl sušlubavus sveikatai, visai paliko darbą. 1997 metais mirė. Mes su šeima kasmet organizuojame Vlado atminimui skirtus susitikimus, tai jau tapo mūsų šeimos tradicija.
Mano vyras visur ir visada buvo man atrama, apsauga, šalia jo jaučiausi saugi, mylima, laiminga, nes mes labai gerai supratome vienas kitą, viskuo dalindavomės: ir pasiekimais, ir darbais, ir negandomis, ir skausmu. Abu mėgome keliones, mūsų buitinis materialusis pasaulis neturėjo mums ypatingos reikšmės, gyvenome gana kukliai, tačiau stengėmės plėsti kultūrines pažintines sferas keliaudami turistiniais maršrutais po Kaukazo kalnynus, Bulgarijos pakrantes ir miestus, keliavome po Uzbekiją ir jos miestus. Lankėmės tuometiniame Leningrade, Maskvoje, Archangelske, Taganroge. Visur keliavome kartu, jis visada būdavo šalia, turėjo gerą humoro jausmą, buvo labai žingeidus, smalsus. Kartu su juo patyriau patį nuostabiausią gyvenimo tarpsnį, nes šalia buvo draugas, visada suprantantis, užjaučiantis, viskuo besidalinantis.
Apsigyvenę Elektrėnų mieste labai mylėjome jo apylinkių gamtą. Kol buvome jauni, eidavome į miško laukymę žaisti badmintono, vaikščiodavome ežero pakrantėmis, gėrėjomės medžių įvairove, ant jų augančių samanų spalvingumu, ąžuolų didingumu, pavasariais žibuoklėmis pamėlynavusių miškų atšlaitėmis. Teko matyti ir nuo šakos ant šakos šuoliuojančias voveres, grakščiai prašuoliuojančias stirnas. Snieguotomis žiemomis eidavome šliuožti slidėmis, o man, išaugusiai lygumų krašte, leidimasis nuo kalnelių buvo įdomi patirtis. Kartą nušliuožiau taip, kad nėriau veidu į grublėtu ledu užšalusį ežerą. Viskas baigėsi laimingai, atsipirkau tik keliais veido nubraižymais. Gyvendama Elektrėnuose pamėgau grybavimą, uogavimą – važinėdavome į Varėnos ar Kazokiškių miškus. Iki šiol draugės Zitos pagalba turiu galimybę pabūti miškuose, pauogauti, pagrybauti, miškas dažnai mums tampa savotiškai ramia meditacijos prieglauda su tyliu medžių ošimu ir paukščių čiulbesiu arba genelio kalenimu į medžio kamieną…
Tačiau gyvenimas daug duodamas, visada daug ir atima. Po ilgos ir sunkios ligos 1997 m. gruodžio 11 d. vyras Vladas labai ramiai paliko šį pasaulį. Tikrai buvo sunku suprasti šį virsmą ir susitaikyti. Bet reikėjo. Liko darbai, liko sūnus, anūkė. Jie man buvo didžiausia parama netekties valandą. Tada išmokau vairuoti, nes liko mašina, išmokau pati susikasti daržą, pati išsiauginti daržovių, susiskinti išaugusius vaisius. Ir nepaskęsti vienatvėje.

Apie sūnų Žilviną Purį ir jo šeimą
Mūsų sūnus, būdamas 7 metų, pirmą kartą apsilankė elektrinėje. Sugrįžęs pasakė: „Tėti, čia dirbti man nepatiktų, man labiau patinka ten, kur dirba mama“. Jis ateidavo pas mane į stalių dirbtuves, kažką meist­raudavo su medienos atliekomis, o ir namie leisdavome jam meist­rauti virtuvėje. Mokykloje buvo įrengęs muzikos aparatūros kambariuką šalia salės, tam net buvo gavęs mo­kyklos direktoriaus leidimą prakirsti sienoje langą, kad matytųsi, kas dedasi salėje. Namuo­se savo kambaryje irgi montuodavo kažkokią aparatūrą, visas kambarys buvo išraizgytas laidais.

Jau būdamas septintoje klasėje Žilvinas rašė, kad būsiąs medienos apdirbimo inžinieriumi mechaniku. Savo apsisprendimo nepakeitė, baigęs vidurinę mokyklą įstojo į KPI, kurį 1993 metais sėkmingai baigė. Dar studijuodamas susipažino su tame pačiame kurse besimokančia Inga ir apsivedė.
Šeima susilaukė trijų dukterų – Kristinos, Aušrinės ir Beatričės. Sūnus yra verslininkas, dirba pagal specialybę. Pasak jo, turbūt nėra nei vienų staklių ar įrengimo medienos pramonėje, kurių jis nebūtų „pagydęs“, o kai kada ir patobulinęs. Marti Inga yra gera šeimininkė, dirba ERGO draudime, rūpinasi dukrų auklėjimu. O dukros užaugo aukštos kaip liepos, grakščios kaip stirnos ir gana simpatiškos… Argi močiutei gali būti kitaip?

Apie sportą
Dar besimokydama KPI susi­domėjau nauja sporto šaka – šaudymu, nes mokykloje užsiiminėjau tik lengvąja atletika, mėčiau diską, žaidžiau tinklinį. Nuo 1961 metų iki šiol užsiiminėju šaudymo sportu. Pradėjau treniruotis šaudydama pistoletu, vėliau teko pašaudyti ir šautuvu. Sunkiausia šaudyti standartu, kai šaudyti reikėdavo ir priklaupus, ir stačiomis, taip nuo 1961 metų iki šiol ir šaudau. Dalyvauju įvairiose varžybose, esu pasiekusi gerų rezultatų. Elektrėnuose šiuo sportu užsikrėtė ir vyras – abu kartu dažnai eidavome į šaudyklą pašaudyti. Esu dalyvavusi keliose Energetikų spartakiadose, Pasaulio lietuvių žaidynėse, Lietuvos šaudymo veteranų varžybose ir visur neblogai sekėsi. Kasmetinėse Energetikų spartakiadose dažnai užimdavau prizines vietas. Jei­gu anksčiau gaudavau diplomus, tai atkurtoje Lietuvoje šalia diplomo buvo pradėti teikti ir medaliai. Mano kambaryje jų yra keliolika.

Tekdavo atstovauti Lietuvos elektrinės komandai ir tai buvo tartum didelė paskata stengtis, kad pasiekčiau kuo geresnių rezultatų. Už aktyvią sportinę veiklą ir pasiektus rezultatus ne kartą buvau apdovanota kaip kulkinio šaudymo meistrė, pasiekusi gana aukštų rezultatų šioje sporto šakoje.

Apie keliones
Eugenija pasakoja apie savo keliones, kurias mėgo visą gyvenimą Apie keliones, sako ji, galiu kalbėti plačiai ir daug, tai tarsi mano liga, nes ir likusi viena be Vlado, beveik kasmet važiuoju į pažintines keliones po Europą, Aziją. Kartais autobusu, kartais lėktuvu. „Turime grupelę keliautojų, tai mano draugės Aldona, Zita, nes kelionėse reikia šalia turėti patikimą, artimą žmogų. Paskaičiavau, kad esu dalyvavusi 26 kelionėse. Papasakosiu keletą įspūdžių: vieną didžiausių įspūdžių paliko dar 1976 metais vykusi kelionė į Egiptą. Iki šiol prisimenu matytus vaizdus su piramidėmis, Luksoro šventykla, 60-ties laipsnių karštį Nilo slėnyje prieš patenkant į Tutanchamono kapavietę. Patiko nakties tamsoje sėdėti prie piramidžių, kai jos ir didingasis Sfinksas skendėjo ypatingoje šviesoje, ir klausytis pasakojimų apie jų statybą. Tai nepakartojama. Tada pirmą kartą jojau kupranugariu.
Kita įspūdinga kelionė – 1982 metais kruizas laivu aplink Skandinavijos pusiasalį. Kelionė truko 24 dienas, išplaukėme iš tuometinio Leningrado aplankant Stokholmą, Kopenhagą, Hamburgą, Londoną, Edinburgą, Norvegijos miestus – Tromsį, Nortkapą, šiauriausią Europos tašką. Kelionę baigėme Murmanske. Naktimis plaukdavome jūromis, o dienomis lankydavomės šiuose miestuose.
Didelį įspūdį teko patirti apsilankius kalnuose. Nuostabus jausmas, kai panyri į baltą debesų masę, kai matai tik šalia einančio žmogaus batus.

Kiekviena pasaulio vieta, kurio­je teko pabuvoti, turi kažką ypatingo, būdingo tik jai. Teko paplaukio­ti Norvegijos fiordais, aplankyti Luaros slėnio pilis, pabūti Monblano kalno viršūnėje, iš arti pamatyti Londono Big Beną, stebėti karalienės Elžbietos palydos ceremoniją, apsilankyti garsioje Tauerio pilyje. Ne mažesnį įspūdį paliko apsilankymas Lurde, kai vakare patekome į didžiulę piligrimų eiseną su degančiomis žvakėmis rankose ir garsiai kalbančiais maldas. O San Mišelio vienuolyno prieigose teko patirti Atlanto vandenyno potvynių ir atoslūgių virsmą, kai per kelias valandas vanduo nuslūgsta iki kilometro“.

Siuvinėjimas
Pirmieji rašytiniai šaltiniai Lietuvoje apie siuvinėjimo meną išlikę nuo Vytauto laikų, XIV amžiaus. Prancūzų keliautojas laiške rašęs, kad jam kunigaikštis Vytautas padovanojo gražiai išsiuvinėtą galvos apdangalą ir dar kitų gražių daiktų. Mūsų protėviai siuvinėjimo meną taikė tik ypatingiems daiktams, drabužiams, kurie buvo naudojami apeigoms, šventėms, bažny­čios reikmėms. Siuvinėjimu užsiimdavę karaliai. Ir tai darę ne todėl, kad neturėjo, ką veikti, bet dėl to, kad siuvinėjimas reikalauja maksimalaus susikaupimo. O japonai senovėje tikėję, kad išsiuvinėti raštai atbaido piktąsias dvasias ir pritraukia sėkmę bei turtus. Šiandien siuvinėjimas yra viena iš meno rūšių, reikalaujantis kruopštumo, kurį galima lyginti su juvelyro darbu.
„Šeimoje buvo dažnai kalbama, domimasi daile, lankomos parodos, skaitomos knygos apie dailę, nes svainis Albinas Purys yra žinomas Lietuvoje architektas dizaineris. Menų sritimi domėtis jo įtaka buvo tikrai nemaža. Važiuodavome į parodas, bendravome šeimomis, Albinas daug pasakodavo apie meną Lietuvoje ir pasaulyje.
Menu domėjausi nuo pat vaikystės, labai mėgau piešti pieštuku, buvau perpiešus visus vienoje gausiai iliustruotoje nuotraukomis knygoje buvusius žvėrelius, tačiau tik 1992 metais pabandžiau grožį kurti drobėje ne teptuku, bet adata ir siūlu. Ypač suaktyvinau šį užsiėmimą nuo 2000-ųjų metų, o 2002 metų pabaigoje EBIC patalpose surengiau pirmąją savo siuvinėtų darbų parodą.
Gamta, ypač gėlės – nuostabiausi gamtos kūriniai, o jų žydėjimas toks trumpas, nežinau, kokia jėga mane tiesiog varyte varydavo imtis adatos ir drobėje tapyti siūlais tai, kas vienu ar kitu momentu atkreipdavo dėmesį, žavėjo.
2007 m. surengiau savo darbų parodą naujoje Elektrėnų viešosios bibliotekos salėje. 2008 metais išlei­dau savo darbų katalogą „Tapyba adata ir siūlais“. 2010 metais surengiau parodą Karoliniškių seniūnijoje Vilniuje, 2011 metais – Miklusėnų seniūnijoje Alytuje, 2013 metais – Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų Ramovėje Vilniuje.
Kaip pradėjau? Pradžioje siu­vinėjau mažo formato darbelius ant drobės, paskui bandžiau piešti didesnius, sudėtingesnius darbelius, įvairias puokštes gėlių, surinktų gamtoje ar sode, vėliau įgijau daugiau technikos ir drąsos, ir pamažu įnikau į šią malonią veiklą. Darbeliai parodose susilaukė pripažinimo ir tai buvo paskata dirbti toliau. Išlei­dau darbų katalogą. Kilo sumanymas siuvinėti pačios nusipieštus jau nemažo formato gamtos peizažus. Tokiems paveikslams išsiuvinėti reikėdavo maždaug pusės metų laiko. Peizažams pasirinkdavau aplankytų vietovių vaizdus: aguonų lauką, Monblano kalnų peizažą, vietoves, kuriose pati buvau.
2017 metų spalio pradžioje surengiau paskutinę darbų parodą, ji buvo skirta mano 75-erių metų paminėjimui, kaip ir ataskaita už praėjusius dešimt metų su adata rankose. Po parodos išleidau darbų fotoalbumą. „Menas – tai pirmiausia žmonių santykiai, meno kūrinys visuomet sujungia darbo autorių ir jo žiūrovą“, – sako Didžiosios Britanijos menininkė Deirdre Cunningham. Aš jai pritariu.

Apie draugus
Toks jau mano būdas, kad mano ir draugai dar nuo 1960 metų, arba nuo 1966 metų, kai atvykau gyventi į Elektrėnus. Džiaugiausi turėdama patikimų ir nuoširdžių draugų, to­kių, kaip mūsų vestuvių pabroliai – Laisvydas Valinčius, Algimantas Šakys, Algimantas Martinaitis – su kuriais visą gyvenimą bendravome ir šeimomis, net kolektyvinius sodus gavome greta, dirbame šalia.
Draugystė užsimezgė su kolege Aldona, irgi medžio apdirbimo inžiniere technologe, ir Zita, su kuria mus sieja labai daug panašių požiūrių į pasaulį, į gyvenimą.
Kartu su artimiausiais draugais laidojau a.a. vyrą Vladą, paskui šią nelemtį ištikusį a.a. Algimantą, o šiemet ir Laisvydo žmoną a.a. Kateriną. Dabar, likę po vieną, nepametame vienas kito – Laisvydas mus su Onute nuolat vežioja į sodą, visada pasiūlo savo vyrišką pagalbą. Jis – didelės širdies žmogus, nuoširdžiai besirūpinantis kuo nors padėti, pagelbėti kitam.
Esu bendraujantis žmogus. Turiu tikrai daug draugų. Netikėtai per mokytojo B. Levicko laidotuves susipažinau su Rūta, ir užsimezgė tikrai nuoširdi draugystė, kuri tęsiasi iki šiol.
Nenutrūksta ryšiai su buvusiais klasės draugais, su studijų laikų grupės draugais bei kelionėse užsimezgusiomis pažintimis. Turiu draugų Vilniuje, čia gyvena grupės draugė Onutė su vyru Silvestru. Su jais mane sieja labai artimi santykiai, mus sieja nuostabus draugystės ryšys, supratimas ir palaikymas. Neseniai mane aplankė kurso draugė Regina su vyru Rimantu. Tai buvo įdomus susitikimas, sugrąžinęs mus į studijų metus, atgaivinęs prisiminimus, įvairius nuotykius studentų gyvenime.
Mano draugų sąrašas būtų labai ilgas, nevardinsiu visų, visi jie man yra brangūs ir mieli, malonūs, už draugystes esu dėkinga, nes be jų dabartinis gyvenimas prarastų prasmes ir įvairovę. Tokių draugų, kuriuos sutikau savo gyvenime, linkėčiau sutikti kiekvienam naujosios kartos žmogui.

Apie visuomeninę veiklą
Kai išėjau į pensiją, gavau pa­siūlymą dalyvauti visuomeninėje veikloje ir buvau išrinkta Elektrėnų bendruomenės Piliečių interesus atstovaujančios tarybos pirmininke. Šiai veiklai atidaviau penkerius metus. Į šią organizaciją galėjo kreiptis Elektrėnų gyventojai, ne mažiau kaip 3 žmonės, susidūrę su kokiomis nors problemomis ir neišdrįsdavę ar negalėdavę jų išspręsti kitur. Juos išklausydavome, įformindavome dokumentus ir apsvarstę Tarybos susirinkime, imdavomės tos problemos atstovavimo tam tikrose institucijose.

Išgirdus, kad Elektrėnuose prie Šviesos gatvėje esančio tvenkinio bus statoma Jahovos šventykla, bendruomenė surinko apie tris tūkstančius žmonių parašų, su jais ėjome į savivaldybę pas administracijos vadovus aiškintis, kad bendruomenė nepritaria šios šventyklos statyboms mūsų mieste. Mums pavyko.
Kitas atvejis – dalis elektrėniečių kreipėsi dėl autobuso, kursuojančio į Trakus, grafiko. Teko derinti šį klausimą su Trakais, ir problema buvo išspręsta. Teko spręsti ir kitokias problemas. PIAT organizuo­davo seminarus gyventojus dominančiais klausimais, buvo skaitomos paskaitos įvairiomis aktualiomis temomis. Šis darbas suteikė daug patirties, naujų žinių bendraujant su žmonėmis.
Trečiojo amžiaus universitetas (TAU) – tai papildomo ugdymo universitetas visuomeniniais pagrindais vyresnio amžiaus žmonėms. Kai Lietuvoje Medardo Čoboto idėja pasklido po rajonus ir miestus, Elektrėnuose irgi buvo sukurtas TAU. Universitetas jungia visus aktyvius, žingeidžius, kūrybiškus senjorus, universitete vyksta daug naujų veiklų, įdomių kelionių, susitikimų. Esu nuolatinė universiteto studentė, nes man patinka susitikimai su įdomiais žmonėmis, paskaitos, bend­ravimas, kas mums senjorams yra labai svarbu. Teko ir pačiai padirbėti – išbandžiau savo sugebėjimus ir išdrįsau paskaityti porą pranešimų – paskaitų savo bendraamžiams.

Apie memuarus

Po paskutinės parodos ėmiausi įgyvendinti seną sumanymą – rašyti savo gyvenimo knygą. Tik išėjusi į pensiją šį darbą pradėjau, tačiau vėliau siuvinėjimas atėmė visą laiką, todėl rašymą atidėjau vėlesniam laikui. Nuo 2017 metų vėl grįžau prie savo sumanymo ir ištisus metus prie jo dirbau – aprašinėjau visus gyvenimo įvykius nuo vaikystės: moks­lą, sportinę veiklą, keliones, kitus hobius. Turiu ranka rašytus apie 1200 puslapių rankraščio, noriu palikti aprašymus tokiame pavidale, netrauksiu jų į kompiuterius, noriu, kad išliktų mano ranka užrašyti originalūs tekstai. Tai tebus vienintelis egzempliorius, tokia mano valia, toks mano noras.
Aprašau savo gyvenimą tam, kad perduočiau žinią apie save ir to laikmečio ypatumus būsimoms kartoms, nes žmogus be šaknų, kaip ir medis, nėra stiprus. Linkėdama anūkėms Kristinai, Aušrinei ir Beatričei šviesių gyvenimo kelių palieku joms savo gyvenimo aprašymą kaip testamentą gyventi dorai ir mylėti tikrąsias gyvenimo vertybes.

Linkėjimai Elektrėnams
Gyvenimo kelyje visada pasitaiko akmenukų, kartais ir didesnių, bet reikia stengtis juos apeiti, įveikti pasitaikančius sunkumus, kad įvykus nelaimei galėtum nepasimesti, rasti jėgų grumtis su pasitaikančiais iššūkiais. Vadovaujuosi posakiu, kad optimizmas yra pasisekimų ir laimių priežastis, stengiuosi gyventi ir dirbti taip, kad matyčiau spindulį, o ne jo šešėlį. To linkiu visiems žmonėms.
Elektrėnai man pats gražiausias miestas, kuriame gyvendamas bet kuriuo metų laiku gali grožėtis nuos­tabia gamta. Tai jaunas, šiuolaikiškas miestas, bet jame yra ir nemažai ypatingos architektūros pastatų, kaip nauja šiuolaikiška bažnyčia, kuria žavisi ne tik elektrėniečiai, bet ir iš kitur atvykę svečiai. Elektrėnai labai kompaktiškas miestas, kuriame pėsčias gali lengvai pasiekti bet kurį norimą objektą. Mano bendraamžiai gerai prisimena miesto statybą, matė jo augimą ir plėtrą, jį puošė savo rankomis sodinamais medžiais, didžiavosi jo grožiu.
Jaunajai kartai palinkėčiau būti tikrais savo miesto ambasadoriais, branginti tai, kas jau sukurta, ir įgyvendinti čia, gimtinėje, savo svajones.
Lietuvai norisi pasakyti lin­kėjimus Romen Rolano žodžiais: „Gyvenime svarbiausia yra tikėti tuo, kas esame, tuo, apie ką svajojame, tikėti savimi ir gyvenimu.“
Ir nenustoti svajoti. Svajojantis žmogus yra žingeidus, smalsus, jam viskas įdomu. Svajojantys žmonės visada randa kuo užsiimti, ieško savirealizacijos, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtų.

Eugenijos pasakojimus, prisiminimus
ir mintis sudėliojo ir užrašė
Ona Rasutė Šakienė

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt