Prieš penkiolika metų prieš vieną pirmųjų ekskursijų su studentais į Kauno sinagogą kantrai laukėme pasirodančio bendruomenės pirmininko, kai prie manęs priėjusi studentė su baime akyse pasakė: „Dėstytoja, aš labai bijau, gyvenime nesu mačiusi žydo, nežinau, kaip reikės elgtis“. Pasikalbėjome, kokį ir iš kur ji turėjo žydo vaizdinį ir kiek jis yra susijęs su tikrove. Studentės nuomone, žydas buvo plaukuotas ir su kumpa nosimi bei pikta linkintis, bent jau tokį vaizdinį ji buvo susidariusi iš vaikystėje girdėtų pasakojimų bei matytų vaizdų, ypač iš Užgavėnių švenčių kaukių. Ne vieną kartą teko stebėti studentų turimų stereotipų kaitą po gyvo susitikimo su vienos ar kitos pažeidžiamos grupės atstovais, tikiuosi, taip įvyko ir tą kartą. Tačiau visuomenėje, kurios žydų bendruomenės daugumą sunaikino Holokaustas, galimybę bendrauti su šios etninės grupės atstovais gali turėti tik didmiesčių gyventojai. Šią istoriją prisiminiau pasižiūrėjusi naują dokumentinį filmą „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“ (režisierė Giedrė
Pasirinkite savo miestą
