Šventumo paieškos ir antisemitizmo radybos Mažeikių rajone

Mažeikiai

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Religijos sociologijos profesorė Milda Ališauskienė

Martynas GedvilaŠaltinis: Pranešimas spaudai

358336

Prieš penkiolika metų prieš vieną pirmųjų ekskursijų su studentais į Kauno sinagogą kantrai laukėme pasirodančio bendruomenės pirmininko, kai prie manęs priėjusi studentė su baime akyse pasakė: „Dėstytoja, aš labai bijau, gyvenime nesu mačiusi žydo, nežinau, kaip reikės elgtis“. Pasikalbėjome, kokį ir iš kur ji turėjo žydo vaizdinį ir kiek jis yra susijęs su tikrove. Studentės nuomone, žydas buvo plaukuotas ir su kumpa nosimi bei pikta linkintis, bent jau tokį vaizdinį ji buvo susidariusi iš vaikystėje girdėtų pasakojimų bei matytų vaizdų, ypač iš Užgavėnių švenčių kaukių. Ne vieną kartą teko stebėti studentų turimų stereotipų kaitą po gyvo susitikimo su vienos ar kitos pažeidžiamos grupės atstovais, tikiuosi, taip įvyko ir tą kartą. Tačiau visuomenėje, kurios žydų bendruomenės daugumą sunaikino Holokaustas, galimybę bendrauti su šios etninės grupės atstovais gali turėti tik didmiesčių gyventojai. Šią istoriją prisiminiau pasižiūrėjusi naują dokumentinį filmą „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“ (režisierė Giedrė

Režisierės G. Beinoriūtės, operatoriaus Mindaugo Survilos bei komandos sukurtas dokumentinis filmas „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“ – šventė akims bei ilgai nepaliekantiems jausmams. Filme pateikiamas nedidelės kaimo bažnyčios bendruomenės kuriamas Velykų nakties ritualo performatyvumas bei pasiruošimas jam leidžia žiūrovėms panirti į, filmo kūrėjų požiūriu, vykstantį sacrum (šventumo) ir profanum (pasaulietiškumo) sričių dialogą ir galimą pastarojo virsmą pirmuoju, o taip pat kelia klausimus apie religijos vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime, apie moterų vietą bažnyčioje. Toliau norėčiau aptarti dvi problemines šio filmo sritis, kam verta, mano požiūriu, pasitelkti tiek religinę, tiek socialinę analizės perspektyvas.

Stebint pasiruošimą Velyknačiui Pievėnuose bei patį ritualą-performansą kyla klausimų dėl jo sąsajų su antisemitizmu. Viena vertus, filmo herojai ne kartą mini žodį žyda (žemaitiškas žodis, reiškiantis „žydai“), nors filmo titruose šis žodis pakeičiamas sąvoka „persirengėliai“. Antra vertus, filme rodomas kryžiaus saugojimas su budinčiais kariais lyg ir atkartoja romėnų karių saugotą Kristaus kapą nuo jo neva nekenčiančių ir siekiančių išniekinti žydų. Režisierė ne kartą teigia nemananti, kad filme galima aptikti antisemitizmo raiškos formų, nes, ir čia, cituoju iš karto atsiprašydama už galimą netikslų diskusijos metu jos pasakytų žodžių atkartojimą, paklaususi savo herojų, ką reiškia žyda, ji sužinojo, kad šia sąvoka apibūdinami visi persirengėliai – velniai, žydai, čigonai ir kiti. Tačiau ką iš esmės keičia faktas, jog sąvoka žyda apima daugiau socialinių grupių, o ne vien žydus? Ar tikrai tai leidžia teigti, jog čia nėra vietos antisemitizmui ir tai, ką regime ekrane, nėra jo raiškos formos šiuolaikinėje Lietuvoje?

Jonathanas Foxas, kalbėdamas apie antisemitizmo raišką šiuolaikinėse visuomenėse, tarp kitų šio reiškinio bruožų mini ir žydų tautos kaltinimą dėl tikro ar įsivaizduojamo nusikaltimo, kurį atliko kuris nors žydų kilmės asmuo ar grupė, arba dėl veiksmų, kurių neatliko žydų kilmės asmenys. Tarp tokių bruožų minimas ir žydų kaltinimas Jėzaus Kristaus nužudymu. Tuo tarpu sociologai kalbėdami apie visuomenėje kuriamą bendrumo jausmą pastebi vykstančius kito arba svetimo paieškos procesus, kurių dėka ir sukuriamas bendrumo jausmas. Tada galima teigti, kad filme rodoma Pievėnų religinio (?) gyvenimo kronika iliustruoja, kaip bendruomenė internalizuoja ir objektyvizuoja savą ir svetimą, kuomet savais tampa nukryžiuotasis ir jį saugantieji, o svetimais – kaukėtieji ir kasdieniuose pokalbiuose aptariami žyda.

Filmo pradžios titruose teigiama, kad tokie, kaip filme rodomi religiniai ritualai, vykdavo daugelyje bažnyčių XIX amžiuje, bet šiuo metu toks ritualas esą išlikęs tik Pievėnuose. Nenoromis tenka prisiminti, kad, viena vertus, XIX a. Katalikų bažnyčia jau buvo tapusi nacionalinio tapatumo konstravimo vieta, kurioje būdavo įtvirtinamos katalikybės ir lietuvybės sąsajos. Antra vertus, būdama carinės Rusijos imperijos dalimi to meto Lietuvos visuomenė buvo neišvengiamai veikiama ir imli valstybės vykdytai antisemitinei propagandai bei ją lydinčioms sąmokslo teorijoms. Tai, kad Pievėnų bažnyčioje vykstančio ritualo dalyvius vietiniai gyventojai įvardija žyda, yra svarbus akcentas visiems norintiems suprasti antisemitizmo raišką Lietuvos visuomenėje. Neverta pradėti diskusijos ar kelti retorinių klausimų, kiek ir kokių kitų žodžių, nusakančių bloguosius persirengėlius, galima rasti. Tačiau pasirinkus žodį žyda lyg ir tampa aišku, kas yra mes ir kas yra jie, tas įspūdis dar sustiprinamas ir kaukėmis. Būtent apie panašią kaukę, kaip vienintelį jos žinių apie žydus šaltinį, kadaise man pasakojo studentė prie sinagogos. Tokiu būdų Pievėnų Velyknakčio ritualas-performansas tęsia žydo stereotipo įtvirtinimą bei perdavimą jaunajai kartai, kuri, kaip matome iš filmo, įsitraukusi dalyvauja šiame veiksme.

Klausytis Pievėnų gyventojų aktualu ir kalbant apie kitą šiame dokumentiniame filme rodomą Velyknakčio ritualo-performanso aspektą, o būtent apie sacrum. Sacrum sritis atskiriama nuo profanum srities, o tam tikrais laikotarpiais šios sritys susilieja, dažniausiai tai įvyksta religinių švenčių laikotarpiu. Diskusijoje po filmo peržiūros režisierė Beinoriūtė minėjo, kad įkvėpimo pavadinimui sėmėsi iš rumunų kilmės religijotyrininko Mircea Eliades darbų. Likimo ironija, kad Eliade ne kartą sulaukė rimtų kaltinimų antisemitizmu ir bendradarbiavimu su naciais, o jo mokinio Bruce Lincoln 2021 metais išleistoje knygoje teigiama, kad iki mokslininko mirties šie kaltinimai nebuvo paneigti.

Tačiau grįžkime prie sacrum ir Pievėnų gyventojų. Klausantis dokumentinio filmo herojų pasakojimų, klausimų kyla dėl rodomo ritualo-performanso religinės pusės. Ar tikrai tai, ką matome, turi religines prasmes, svarbias jos dalyviams? Anot režisierės, jai tokių klausimų nekyla. Tuo tarpu filme lyg susitarę Pievėnų gyventojai pasakoja, kad jie yra netikintys, kai kurie juokauja, esą yra tikintys bulvių maišu. Filmo autorių sprendimas nepaklausti, o apie ką galvoja gerieji persirengėliai, stovintys mirusio Kristaus sargyboje, iš tiesų nuvilia, nes praleista proga daugiau atskleisti religingumo prasmių, nei tik dėl nežinomų priežasčių vykstantis fiziškai varginantis budėjimas. Po tokių nakties būdynių visi ritualo-performanso dalyviai sėda prie Velykų pusryčių stalo ir čia vėl filmo autoriai nusprendžia neparodyti jokios religinės simbolikos, kita vertus, galbūt jos ten ir nėra. Nepamatome persižegnojimo ar maldos prie pusryčių stalo ir nesužinome, ar tai filmo autorių pasirinkimas to neparodyti, ar to tiesiog nėra. Po filmo peržiūros vykusioje diskusijoje režisierė atsiveria, jog religinis gyvenimas Pievėnuose prislopęs, bent jau toks jai susidaręs įspūdis apsilankius bažnyčioje eilinį sekmadienį. Tad, ar ir kaip matome sacrum raišką, individo ir bendruomenės gyvenime atsiskleidžiančią per religinį tikėjimą, praktikas bei religinę patirtį Pievėnuose, šiame filme lieka neatsakyta.

Galime kalbėti apie Emilio Diurkheimo sacrum sampratą, dėstančią apie sukuriamą visuomenės bendrumo jausmą, kai atliekamas ritualas ir atlieka tokią funkciją, bet tokiu atveju sacrum galime atrasti daugelyje gyvenimo sričių ir ne vien tik religijoje.

Įdomus buvo ir dar vienas filmo režisierės pastebėjimas minėtoje diskusijoje, kad kai kurie Pievėnuose dirbę klebonai vis dėlto buvo uždraudę tokį Velyknakčio ritualą-performansą, tačiau filme apie tai nepapasakojama. LRT televizijos reportažas apie Pievėnų Velyknačio tradiciją pasakojo apie vyskupo draudimą, kuriam bendruomenė nepakluso. Būtų įdomu sužinoti tokio uždraudimo priežastis, gal jos vėl mus atvestų prie antisemitizmo atpažinimo bei diskusijos apie II Vatikano susirinkimo sprendimą dėl tarpreliginio dialogo įgyvendinimo. Vienos parapijos maištas prieš vyskupo sprendimą taip pat verčia prisiminti ir bendresnį istorinį naratyvą apie žemaičių priešinimąsi krikščionybei, gal čia taip pat savotiška ir dar gilesnius amžius siekianti Pievėnų tradicija, kurią verta visiems dekonstruoti.

Kalbant apie šiuolaikinę religijos raišką ir Pievėnų Velyknakčio tradiciją iš filmo naratyvo bei viešojo diskurso galima suprasti, kad Lietuvos katalikų bažnyčiai yra priimtina ši tradicija ir tuo pačiu palieka klausimus apie prisikėlimo laukimui suteikiamas prasmes. Tuo metu, kai daugelis katalikų tikinčiųjų susikaupę tyloje ir maldoje laukia šio esminio krikščionybės įvykio, Pievėnų bažnyčioje triukšmingai vaikomi burnojantys persirengėliai. Šioje vietoje nejučia prisimeni Filipinuose didįjį penktadienį vis dar tebevykstančius savanoriškus nukryžiavimus, imituojančius Kristaus kančią ir juos lydintį triukšmą.

Ir pabaigai, norėtųsi pabrėžti, kad dokumentinis filmas „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“ neabejotinai yra įvykis Lietuvos dokumentinio filmo lauke, jame rodomas Velyknakčio ritualas-performansas sukelia daug minčių apie religinį gyvenimą, jo raišką kasdienybėje, Katalikų bažnyčios vietą ir vaidmenį bendruomenėje, o taip pat ir apie bendrumo jausmo visuomenėje kūrimą bei pažeidžiamų socialinių grupių marginalizaciją. Šio filmo autorių pasirinkimas parodyti būtent tokį Velyknakčio ritualą-performansą lemia, kad po filmo peržiūros klausimų lieka daugiau nei pateikiama atsakymų. Bet gal toks ir buvo jų sumanymas – parodyti tai, kas sunkiai telpa į socialinio sambūvio bei šiuolaikinės religijos raiškos sampratas. Tokiu atveju, tai tampa ir kvietimu mūsų visuomenei įvertinti tokių tradicijų prasmes ir tikrąją vertę.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt