“Šiaulių naktys” primena, ką reiškia žiūrėti vidiaką, dabar tai jau visiškai užmiršti laikai, pasiklydę TV kanalų gausoje ir kino teatrų repertuaruose net nesusimąstome, kad 90-aisiais pažiūrėti bent kiek normalesnį filmą – nemenkas iššūkis. Be to, kokybė būdavo prasta, įgarsinimas, švelniai tariant, neprofesionalus: įgarsintojo balsas girdėdavosi lyg iš statinės, dalį teksto jis tiesiog paversdavo rusiškais keiksmais, nebuvo laiko, o ir poreikio, gilintis į anglų kalbos subtilumus.