Pamirštos video salonų epochos atmosfera atkuriama „Šiaulių naktyse“

Šiauliai

Jūratė PlungienėŠaltinis: Etaplius.lt

12592

“Šiaulių naktys” primena, ką reiškia žiūrėti vidiaką, dabar tai jau visiškai užmiršti laikai, pasiklydę TV kanalų gausoje ir kino teatrų repertuaruose net nesusimąstome, kad 90-aisiais pažiūrėti bent kiek normalesnį filmą – nemenkas iššūkis. Be to, kokybė būdavo prasta, įgarsinimas, švelniai tariant, neprofesionalus: įgarsintojo balsas girdėdavosi lyg iš statinės, dalį teksto jis tiesiog paversdavo rusiškais keiksmais, nebuvo laiko, o ir poreikio, gilintis į anglų kalbos subtilumus.

Foto galerija:

Rugpjūčio 25 – 26 „Žiburio“ knygyne bus atidarytas video salonas „Akimirka“, toks kadaise tikrai veikė, bus atkurta to meto video salonų atmosfera. Apie dar visai neseną kino istoriją pasakoja Šiaulių kino meno klubo pirmininkas, vienas iš Šiaulių kino muziejaus įkūrėjų Viktoras Gundajevas.

VHS (angl.Video Home System) – analoginio vaizdo formatas, sukurtas bendrovės „JVC“, ir 1976 m. pristatytas Japonijos rinkai.

Vaizdo magnetofonai Sovietų Sąjungoje, o taip pat ir Lietuvoje pradėjo rastis maždaug devintojo dešimtmečio viduryje. Tuo metų vidiakas (taip jį daugelis vadino) buvo labai retas ir brangus daiktas. Vakarietiškas arba japonų gamybos vaizdo magnetofonas kainavo kaip tarybinis automobilis. Dabar ir vienas ir kitas daiktas atrodo menkaverčiai, bet kad Jūs susidarytumėt vaizdą – sakykim taip: paprastas darbo žmogus turėjo dirbti labai labai ilgai, taupyti, nieko nevalgyti ir tik tada po daug metų jam būtų pavykę sutaupyti išsvajotam video magnetofonui.

Tarybinį video magnetofoną (visišką fufelį) darbo žmogus galėjo nusipirkti greičiau – Voroneže gaminamas „Электроника ВМ–12“ kainuodavo 1200 rublių, tuo tarpu darbo žmogus per mėnesį uždirbdavo 100–150 rub. Norintys įsigyti tokį „stebuklą“ užsirašydavo į ilgą eilę.

Žiūrėdavo žmonės per tą vidiaką dažniausiai piratinius filmus, nes legalių nebuvo iš kur gauti. Nors filmų kokybė buvo labai pusėtina, tačiau susidomėjimas jais buvo didžiulis, o žmogus, turintis vidiaką, buvo labai mylimas ir gerbiamas. Tik per vidiaką buvo galima pamatyti tokių dalykų, kur niekur kitus nepamatysi. Didelio populiarumo susilaukdavo koviniai ir fantastiniai filmai, vakarų atlikėjų vaizdo klipai ir, be abejo, erotika. Tarybinį žmogų vedė iš proto tokie erotikos šedevrai kaip „Emanuelė“, „Laukinė orchidėja“ ar „Graikų smagurė“. Tačiau tokių filmų laikymas buvo labai pavojingas – Sovietų valdžia šiuos filmus laikė pornografiniais ir ne vienas sovietinis kinomanas buvo atsidūręs už grotų dėl pornografijos laikymo. O už pornografijos platinimą bausmė siekdavo iki 3 metų laisvės atėmimo. Paradoksas, kad kai 1988 metais filmas „Graikų smagurė“ tapo legalus Sovietų Sąjungoje ir video salonuose oficialiai leista rodyti šį filmą, tuo pačiu metu kalėjimuose vis dar sėdėjo žmonės, nuteisti už šio filmo laikymą ar platinimą.

Dabar visa tai atrodo daugiau nei juokinga, kadangi „Emanulę“ ir panašius erotinius filmus drąsiai rodo TV3 ir LNK televizijos, mat šiais laikais nuogybėmis nieko nebenustebinsi.

Suaugusieji pamėgo ir animacinius filmukus, pradžioje jie buvo rodomi tarp seansų, tačiau vėliau, pastebėjus didelį jų populiarumą, pradėti rengti ir animacinių filmų seansai. Dominavo spalvingi, kupini humoro filmai apie „Tomą ir Džerį“, bei Disnėjaus produkcija.

Sklinda gandas, kad aistringas „Tomo ir Džerio“ nuotykių gerbėjas buvo SSSR vadovas Leonidas Brežnevas.

Video salonų epocha

Kaip žinia, vakarietiška kino produkcija sovietiniuose kino teatruose buvo didelė retenybė, todėl video magnetofonų plitimas pagimdė naują reiškinį – devintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo masiškai atsidarinėti video salonai. Tai buvo nedidelės salytės, esančios kultūrnamiuose, klubuose, aktų salėse ar bendrabučių rūsiuose. Čia stovėjo kėdžių eilės, o filmai būdavo rodomi per didelį sovietinį televizorių (kad ir Šiaulių „Taurą“). Pats brangiausias daiktas buvo video magnetofonas – čia buvo svarbiausias aukso kasyklos įrankis. Kaina salonuose visada buvo nemaža, o žiūrovų niekad netrūko. Video salone seanso kaina buvo 4–5 kartus didesnė nei kino seanso kaina miesto kino teatre. Tačiau niekas nesiskundė, visi sėdėjo ir išsižioję žiūrėjo į tą vieną televizorių salės gale.

Repertuaras nebuvo labai įvairus, ypač populiarūs buvo koviniai filmai. Šiaulių bachūrų kumyrai buvo Silvesteris Stalonė, Arnoldas Schwarzeneggeris, Jackie Chan‘as, Brius Lee. Video salonuose pasirodė iki tol nematytas kino žanras – siaubo filmai, pirmiausiai ateina į galvą „Košmaras Guobų gatvėje“, filmai apie vampyrus ir vilkolakius.

Na ir, be abejo, erotika (porno). Ženklai „N-18“ ir „S“ tuo metu neegzistavo. Jei norėjai patekti į kino seansą – niekam nesvarbus buvo tavo amžius (svarbiausiai, kad turi rublį). Daugelis dabartinių keturiasdešimtmečių gavo pirmąsias seksualinio gyvenimo pamokas būtent video salone.

Video nuomos epocha

Taip jau nutiko, kad 1992–1994 laikotarpiu Lietuvoje išnyko praktiškai visi video salonai. Tai sąlygojo objektyvios aplinkybės: gyventojai jau turėjo realią galimybę įsigyti savo personalinį video magnetofoną (naudotą arba net ir naują). Be to, nemažai vakarietiškų filmų rodė neseniai susikūrę lietuviški TV kanalai: „Litpoliinter“, „Tele–3“ ar net Šiaulių valstybinė televizija.

Ir visi video salonai puolė persitvarkyti ir tapo video nuomos punktais. Maždaug dešimtojo dešimtmečio viduryje video magnetofonus turėjo jau vos ne kas trečias namų ūkis Lietuvoje.

Taigi, reikėjo daug kasečių. Žiūrovai tapo išrankesni, filmų pasirinkimas tapo platesnis. Kino piratai dirbo nenuleisdami rankų. Nemažai vaizdo kasečių keliavo į Lietuvą iš plačiosios Rusijos, kurioje dūzgė tūkstančiai piratinių video fabrikėlių. Filmų dubliažui niekas didelio dėmesio neskyrė. Tekstus vertė taip, kad tik būtų aišku, apie ką kalbama. O apie užkimusius, bjauraus balso tembro filmų įgarsintojus dar ir dabar sklando anekdotai.

Tačiau technologijos keičiasi ir VHS standartui atėjo natūrali mirtis. Maždaug apie 2000-uosius Lietuvoje pradėjo populiarėti personaliniai kompiuteriai. Ir visi kinomanai puolė kopijuoti filmus į DVD ir CD diskus. Gremėzdiškos video kasetės tapo nebepatrauklios – vaizdo kokybė prasta, užima daug vietos, sunkiai perrašomos, žymiai lengviau su diskais...ir pigiau...

Video kasetės iškeliavo į rūsius ir šiukšlynus, o kadaise prabangaus gyvenimo atributas – video magnetofonas, dabar sendaikčių turguje kainuoja 10 eurų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt