„Gyvenimas per trumpas, kad suprasčiau save, išmokčiau neklysti, kad suvokčiau erdvę ir laiką, dovanotus man Amžinybės. Gyvenimas per trumpas, kad jį baime apkartinčiau, ypač senatvės baime. Gyvenimas per trumpas – it eilėraščio eilutė. Jis pradingsta, kaip pėdos smėlyje vėjui papūtus. Gyvenimas per trumpas, kad suvokčiau akimirkas: akimirkai viskas manyje nuščiūva, sustingsta ir gyvenimas pasidaro trapus. Kad sužinočiau, kodėl kai kurie žmonės nueidami tartum nusineša su savimi dalį šviesos. Gyvenimas per trumpas, kad išsipildytų lūkesčiai, norai. Skubu, kol laikas neužvėrė visų durų…“ (O.G. Maleravičienė)