PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Rugpjūčio 23 d. 11:34

Prie Sedos – „netikėtai nutikęs“ Gyvūnėlių ūkis

Mažeikiai

Gretė ir Vaclovas Šiauliai šypsosi prisiminę, kaip sau žadėjo ūkyje neauginti jokių gyvulių. Autorės nuotr.

Genoveita GRICIENĖŠaltinis: „Santarvė“


315170

Gretės ir Vaclovo Šiaulių gyvūnėlių ūkis yra Kalnijų kaime prie pat Sedos. O Kalnijai ir reiškia kalnus. Bet ne apie landšaftą dabar kalbėsimės, o apie tai, ką galima pamatyti, sužinoti ir išgirsti Gyvūnėlių ūkyje.

ĮSIKŪRĖ VIENKIEMYJE

Kai nuo Dagių kelio pasuki keliuku į kairę, nustembi: kokia didelė pakalnė, už jos – status kelias į kalvą. Ten jau pamatai didelį prūdą, aukštus ir galingus senus ąžuolus ir beržus, senus trobesius. Už jų – senas sodas ir galingos ilgaamžės eglės (anksčiau sodus nuo vėjų saugodavo eglės).

Visur tvarkingai nušienauta, niekur nesimėto nereikalingų rakandų. Natūralus, nesugadintas kaimo kiemas: jokių trinkelėmis klotų takų, modernių pašiūrių gyvūnėliams, net populiariųjų tujų nerasi. Bet nuo šiuolaikinio gyvenimo nebėgama: poilsiui – šiuolaikiškos pintinės-sūpuoklės, burbulai ant vandens, graži pavėsinė šeimai ir lankytojams.

Gyvūnėlių ūkis įsikūręs vienkiemyje, anksčiau čia galėjo būti ir viensėdija, kurioje gyveno vienos šeimos žmonės – ir atskirai, ir kartu viename plote, tvarkė savo atskirus ūkius ir statėsi savo palocius (rūmus – red. past.).

Šiuo metu yra išlikę trys seni trobesiai. Viename iš jų ir gyvena jaunieji ūkio šeimininkai Šiauliai su savo vaikais – Nojum ir Emile.
Aplinkui, gerai pasižvalgius, galima pamatyti ir kaimynų namų stogus.

NORĖJO SAVŲ NAMŲ

Vaclovas pasakojo, kad yra kilęs iš Alsėdžių. Tėvai – smulkūs ūkininkai. Jie augino jaučius, bet buvo ir melžiamų karvių, ir veršiukų. Laikė kiaulių, paukščių, kartais avių. Nors ūkis buvo nedidelis, bet darbo turėjo visi.

„Ir visus darbus dirbti mokėjome“, – šypsojosi suvirintojo specialybę įgijęs ūkio šeimininkas.

Po aštuonerių metų gyvenimo Vaclovo tėvų ūkyje pora nutarė įsikurti Kalnijuose – Gretės tėviškėje: „Čia mano namai, čia užaugau. Čia tėvų ir bočių žemė. Gyvendama pas uošvius ilgėjausi savo atskiro, tik mums priklausančio gyvenimo. Šita vieta apie dvidešimt metų buvo apleista, tuščia. Net nežinau, kaip ir kada atėjo į galvą mintis: juk galima ten grįžti.“

Ji ir pasakojo apie ūkininkavimo Kalnijuose pradžią bei „netyčia nutikusį“ Gyvūnėlių ūkį.

APIE ŽMONIŲ PLANUS IR DIEVŲ JUOKĄ

Kai atvažiavome, vaizdas buvo daugiau negu liūdnas. Iš prūdo buvo likusi baigianti užželti pelkė, metų metais nešienautas kiemas, negenėtas sodas, neprižiūrėti trobesiai.

Mūsų jaunystė ir begalinis noras turėti savo, atskirą nuo visų gyvenimą, todėl vaizdas neišgąsdino. Be jokių patogumų, tiesiog prasivalėm vietą vienam trobesy, kur galėtume miegoti ir pavalgyti. Kaip kokie tarzanai kibome galynėtis su džiunglėmis virtusia sodybos aplinka.

Išsivalėme, pasididinome prūdą, gražų pylimą suformavome, sudygo žolė... Kai dirbi su džiaugsmu, kai kasdien vis atsiveria išvalytos erdvės, tai ir širdis dainuoja, ir nėra sunku.

Griovėme senas malkines, ardėme pašiūres, kirtome krūmus, rovėme menkaverčius medžius. Vizijų nekūrėme, verslo planų neturėjome. Tik žinojom: gyvulių tikrai neauginsime.

Bet planai – viena, o realybė – kita.

Vaclovo 30-mečiui nutarėme pasidovanoti mažą avinuką, iš buteliuko girdomą, kad patys paskui užsiaugintume. Tiesa, Suffolk veislės. Davėme jam ir vardą – Bašis.

O tėvai padovanojo avytę Bašytę.

Pradėjome internete skaitinėti apie avis, jų veisles, priežiūrą. Ir kažkaip ėmė kirbėti mintis – dviejų tikrai mažai. Dar nieko apie avis neišmanydami, jautėme, kad reikia auginti tik geras, veislines.

APIE AVIŲ KIRPIMĄ IR ALPAKŲ ŠUKUOSENAS

Šiuo metu mūsų bandoje yra 40 Suffolk veislės avių. Pavasarį buvo apie 60. Šitą veislę pasirinkome dėl mėsos ir vilnos kokybės.
Patys avių neskerdžiame, širdis neleidžia, bet apie auginimą išmanome jau labai daug. Atsiradus avims, atsirado ir kirpimo problema. Atsisiuntėme iš Vokietijos gerą avių kirpimo mašinėlę. Vacys sukonstravo kirpimo stendą, kad ir aviai, ir kirpėjui būtų patogu. Taip pradėjome ne tik savo bandą kirpti, bet siūlyti paslaugas visoje Lietuvoje.

Dalyvavome Šeduvos avių kirpimo varžybose „Avis aprengs ir pamaitins“ ir užėmėme trečią vietą.

Sodybos puošmena yra alpaka. Nutarėm, kad ir mums reikia. Kadangi alpakos, kaip, beje, ir daugelis gyvūnų, negali gyventi po vieną, tai nusipirkome dvi. Šiuo metu jų jau yra trys: du patinėliai ir patelė.

Žirkles turim – pradėjome kirpti ir alpakas. Vacys vėl padarė specialų stalą. Pradėjom teikti ir alpakų kirpimo paslaugas. Alpakas kerpant, reikia joms ir šukuoseną suformuoti. Vienokios šukuosenos – patinėliams, kitokios – patelėms, dar kitokios – vaikams. Jau įdomu, jau kūryba.

Avys, alpakos, kad ir gražūs gyvūnai, bet ir sunkūs, ir kaprizingi, ir kojas numina, ir nugarą pasitempi... Darbas yra darbas. Ir pašarų reikia pasiruošti, ir gyvūnus apeiti, ir vaikus į mokyklą išleisti.

Kol kas ir mūsų darbas, ir laisvalaikis, ir Palanga, ir užsienio kelionės yra čia, Kalnijų kaime.

Gyvūnėlių ūkis tiesiog atsitiko, nežinojome, kad tokį turėsime. O gyvulių vis daugėja. Kiek tik galima, jie yra laisvi ir laimingi, jaukūs ir meilūs, leidžiasi glostomi. Didelė laimė tokius matyti.

GYVŪNĖLIŲ ISTORIJOS

Feisbuko paskyroje Gretė vis papasakoja, kaip ūkyje atsirado vienas ar kitas naujas gyventojas, augintinis. Manau, kad ir jums bus įdomios tos trumpos istorijos.

Gandras

Sulaukėme skambučio iš pažįstamų žmonių: prie gandralizdžio blaškosi išmestas gandrelis. Parsivežėme. Buvo toks sušalęs, šlapias ir labai išsigandęs. Nors lauke smarkiai lijo, sūnus Nojus tuoj nubėgo pagauti karosiukų. Parlakino, o gandriukas apetitu nesiskundė.

Kitą dieną sukalėme jam lizdą prie medžio, šalia kitų mūsų gyventojų. Gandras lizde jautėsi puikiai. Vyrai gaudė žuvį, gandras gerai maitinosi ir labai greitai stiprėjo.

Atėjo diena, kai iššoko iš lizdo ir ėmė mokytis skraidyti. Vis suko ir suko ratus apie sodybą. Kai tik pamato vyrą su meškere, einant prūdo link, nusileidžia nuo namo stogo ir atsistojęs šalia ima baksnoti į koją. Praryja karosiuką ir vėl švelniai baksnoja.

Vieną rytą gandras stovėjo prie prūdo toje vietoje, kur jo šeimininkas jį visada maitino. Atėjus šeimininkui glaustėsi apie kojas, ėjo ratu... Tada pakilo aukštai ir su kitais gandrais išskrido.

Laukiame savo numylėto gandrelio pavasarį sugrįžtant.

Laisvasis triušis

Kai pas mus daugiau nei prieš porą metų sename aptvare apsigyveno nandu stručiai, mes pas juos įleidome gyventi mažą baltą, pūkuotą triušiuką. Praėjo nemažai laiko, kol jie susidraugavo. Senajame aptvare jie draugiškai porą metų ir gyveno.

Tačiau atėjo laikas nandu stručius perkelti į naujus, gražesnius ir patogesnius namus. Triušį palikome senajame aptvare su keliomis vištomis.
Vieną naktį triušis pradėjo kelionę – ieškojo savo draugų stručių. Pabėgo iš aptvaro ir kelias dienas klaidžiojo po sodybą. Nusileisdavo mūsų keliuku nuo kalniuko ir vėl grįžta atgal. Lipo prūdo šlaitais ir šmirinėjo pakrūmėmis. Ir nieko. Kaip tik vakaras, taip jis grįžta į seną aptvarą. Kol vieną rytą taip bekeliaudamas atrado savo senuosius draugus stručius! Nuo to laiko per dieną jis niekur iš šio aptvaro neišeina. Tik naktį grįžta į savo tvartuką miegoti.

Yra tvirta draugystė ir meilė net ir tarp tokių gyvūnų.

ATVAŽIUOKITE

Mūsų ūkyje kiekvieną atvažiavusį svetingai pasitinka gražuolis meškinas šuo Barnis. Pamatysite alpakų, mini olandų ožiukų, emu ir nandu stručių, ponį, gražuolių vištų, povų, triušių.

Pabūsite paprastoje kaimo tyloje, ošiant galingiems medžiams, pasikalbėsite su mūsų numylėtais gyvūnėliais.
Atvažiuokite.

„Santarvė“