Paul Lynch „Pranašų giesmė“ – Bookerio premiją pelnęs klaustrofobiškas ir tamsus distopinis romanas

Lietuva

EtapliusŠaltinis: Etaplius.lt

351814

Paulas Lynchas yra vienas žymiausių savo kartos Airijos rašytojų, kurio kūriniai išsiskiria giliu psichologiniu įžvalgumu. Savo kūryboje autorius dažnai tyrinėja žmogaus prigimtį, moralines dilemas ir visuomenės krizes, kurdamas įtraukiančius ir mąstyti skatinančius pasakojimus. Paulo Lyncho kūrybos stilius yra lyginamas su tokių autorių kaip Samuelis Beckettas ar Williamas Faulkneris kūryba.

Leidykla VAGA grožinės literatūros gerbėjus kviečia atrasti Bookerio premija apdovanotą autoriaus romaną „Pranašų giesmė“ (Prophet Song).

Knygoje vaizduojama Stakų šeimos, ypač Eilišės Stak, keturių vaikų motinos, pastangos išgelbėti savo šeimą, kai Airijos Respublika grimzta į totalitarizmą.

Romano veiksmas vyksta ateityje, kraštutinė dešinioji Nacionalinės Sąjungos partija perima valdžią Airijos Respublikoje, įveda nepaprastąsias teises, kurios sustabdo Airijos konstitucijos veikimą, suteikia Garda institucijai plačias teises ir įkuria naują slaptąją policiją – Garda Nacionalinių Paslaugų Biurą (GNSB).

Laris Stakas, mokytojas ir profesinės sąjungos narys Dubline, yra suimamas ir laikomas be kaltės, kai dalyvauja proteste prieš naująją valdžią. Netrukus jis praranda bet kokį kontaktą su savo šeima: žmona Eiliše, jų vyriausiuoju sūnumi Marku, vienintele dukra Mole, trylikamečiu Beiliu ir kūdikiu Benu. Iš pradžių Eilišė kovoja, kad jos vyras būtų išlaisvintas, tačiau greitai tampa aišku, kad Laris dingo be pėdsakų.

Knygos autorius distopiniam romanui suteikia klaustrofobišką, tamsią ir bauginančią atmosferą. Ją rašytojas kuria neįprastu būdu pateikdamas pasakojimą – sakinių konstrukcijos yra besitęsiančios, atsisakoma pastraipų, o dialoguose nenaudojamos kabutės. Tokia „Pranašų giesmės“ sąranga skaitytoją nuolat laiko nepaaiškinamoje įtampoje ir sukelia nuolatinio skubėjimo pojūtį.

Romane „Pranašų giesmė“ perteikiama siaubinga vienos moters patirtis ir jos beviltiškas bandymas apsaugoti savo šeimą totalitarizmo akivaizdoje. Tačiau pats Paulas Lynchas pažymi, kad romanas yra labiau „metafizinis“ nei „politinis“. Pasak autoriaus, „rimtosios literatūros darbas turi būti liūdesys: liūdesys dėl dalykų, kurių negalime kontroliuoti, liūdesys dėl to, ko negalime suprasti, liūdesys dėl to, kas yra už mūsų ribų“. Įtraukiančiu pasakojimo stiliumi perteikdamas dusinantį Eilišės situacijos tragizmą bei sutelkdamas pagrindinės romano veikėjos apmąstymus į tai, kas atsitiko su jos šeima ir jos gyvenimu, o ne su jos valstybe, Lynchas pasiekia savo tikslą.

„Pranašų giesmė“ – tai kūrinys, galiausiai atskleidžiantis kiekvieną iš mūsų galinčią ištikti pasaulio pabaigą, sugriuvus įprastai tvarkai ir įsigalėjus nepažabojamos galios režimui.

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Atėjo naktis, o ji neišgirdo beldimo stovėdama prie lango su vaizdu į sodą. Kaip tamsa be garso apsiaučia vyšnias. Ji apsiaučia paskutinius lapus, ir lapai ne priešinasi tamsai, bet kuždėdami ją priima. Jau pavargusi, dienai beveik baigiantis, dar tiek reikia nuveikti iki gulantis, vaikai susirangę svetainėje, šis poilsio akimirkos jausmas prie stiklo. Žvelgia į temstantį sodą ir trokšta susilieti su šia tamsa, išeiti laukan ir sugulti su ja, atsigulti tarp nukritusių lapų ir leistis užliejamai nakties, paskui nubusti su aušra ir pakilti atnaujintai atėjusio ryto. Bet beldžia. Ji girdi, kaip į mintis prasiskverbia skardus, atkaklus barbenimas, kiekvienas smūgis toks pritvinkęs beldėjo, kad ji net susiraukia. Tuomet ir Beilis ima belsti į stiklines virtuvės duris, šaukia ją: mama! – rodo į koridorių nepakeldamas akių nuo ekrano. Eilišė pajunta, kad kūnas juda koridoriaus link su kūdikiu rankose, ji atveria laukujes duris ir priešais verandos stiklą tamsoje beveik beveidžiai stovi du vyrai. Ji įžiebia verandos šviesą ir vyrai yra akimirksniu atpažįstami iš to, kaip stovi, šaltas nakties oras, regis, atsidūsta, kai ji atitraukia slankiąsias verandos duris, priemiesčio tyla, lietus beveik be žodžių krenta į St Laurence gatvę, ant juodos mašinos, stovinčios priešais namą. Regis, tie vyrai atneša nakties jausmą. Ji stebi juos iš už savo pačios apsauginio jausmo, jaunesnis kairėje klausia, ar vyras namie, ir kažkaip taip pažvelgia į ją atsainiomis, bet priekabiomis akimis, kad jai pasirodo, jog jis mėgina pastverti kažką jos viduje. Akimirksniu ji pasižvalgo po gatvę, mato vienišą pėsčiąjį su šuniu ir skėčiu, lietuje linguojančius gluosnius, didelio televizoriaus ekrano atšvaitus Zajacų name kitapus gatvės. Tuomet susizgrimba, kone nusikvatoja, toks universalus kaltės refleksas, į duris pabeldus policijai. Benas ima bruzdėti glėbyje, ir vyresnis civiliškai apsirengęs policininkas jai dešinėje žiūri į vaiką, jo veidas, regis, sušvelnėja, todėl ji kreipiasi į jį. Ji žino, kad jis irgi tėvas, tokie dalykai visada žinomi, o anas vaikinas tikrai per jaunas, per daug tvarkingas ir stamantrus, ji pradeda kalbėti ir pati išgirsta, kaip balsas staiga suvirpa. Jis netrukus grįš, po kokios valandos, ar norėtumėt, kad jam paskambinčiau? Ne, nebūtina, ponia Stak, kai jis grįš, malonėkite paprašyti jo kuo greičiau mums paskambinti, štai mano kortelė. Prašom mane vadinti Eiliše, gal galiu aš pati kuo nors jums padėti? Deja, ne, ponia Stak, tai jūsų vyro reikalas. Vyresnis civiliškai apsirengęs policininkas plačiai šypsosi vaikučiui ir akimirką ji stebi raukšleles jam palei burną, tai veidas, gadinamas rūstybės, netinkamas tokiam darbui. Nėra ko jaudintis, ponia Stak. Kodėl turėčiau jaudintis, Garda? Taip, tiesa, ponia Stak, nenorime ilgiau jūsų gaišinti, dar nepakankamai sušlapome šį vakarą skambinėdami į duris, bus nelengva išdžiūti prišildytoje mašinoje. Ji užstumia verandos duris laikydama rankoje kortelę ir žiūri, kaip abu vyrai grįžta į mašiną, žiūri, kaip mašina slenka gatve, sustoja prie sankryžos, o užpakaliniai žibintai sužimba ryškiau, primena dvi švytinčias akis. Ji vėl pažvelgia į gatvę, ten vėl vakaro ramuma, koridoriuje karšta, parėjusi vidun uždaro laukujes duris, o tada akimirką stovi apžiūrinėdama kortelę ir supranta, kad sulaikė kvapą. Dabar tas jausmas, kad kažkas įėjo į namus, ji nori paguldyti kūdikį, nori pastovėti ir pagalvoti, kadangi kažkas stovėjo su dviem vyrais ir neprašytas užėjo į koridorių, kažkas beformis, bet juntamas. Justi, kaip jis nepatenkintas sliūkina greta jos, kai eina į svetainę pro vaikus, Molė laiko pultelį Beiliui virš galvos, jo rankos makaluojasi ore, jis atsigręžia į ją ir maldauja žvilgsniu. Mama, pasakyk jai, kad vėl įjungtų mano laidą. Eilišė uždaro virtuvės duris, paguldo vaiką į sūpuokles, pradeda kraustyti nuo stalo kompiuterį ir dienoraštį, bet sustingusi užsimerkia. Atsiveja tas jausmas, įėjęs į namus. Ji pažvelgia į telefoną, paima, ranka dvejoja, nusiunčia žinutę Lariui, vėl atsiduria prie lango ir žiūri laukan. Temstančio sodo dabar nebesinori, nes toji tamsa įėjo ir į namus.

Laris Stakas vaikšto po svetainę su kortele rankoje. Susiraukęs dėbso į ją, tada padeda ant kavos staliuko ir papurto galvą, vėl klesteli į krėslą, ranka įsitveria barzdos, o ji tylėdama stebi jį, vertina kaip pratusi, sulaukęs tam tikro amžiaus vyras augina barzdą ne tam, kad taptų vyru, bet tam, kad atsitvertų nuo jaunystės, ji vos prisimena jį švariai nusiskutusį. Stebi, kaip jo kojos ieško šlepečių, regis, jis galvoja apie ką kita, kol kakta įsitempia ir veidą perkreipia vypsnys. Jis pasilenkia ir vėl paima kortelę. Tikriausiai niekis, sako. Ji kinkuoja vaiką ant kelių, įdėmiai jį stebi. Sakyk, Lari, kaip gali būti niekis? Jis atsidūsta ir atgalia ranka persibraukia lūpas, pakyla iš krėslo, ima ieškoti ant stalo. Kur padėjai laikraštį? Jis žingsniuoja po kambarį, žiūri, bet nemato, laikraštis gal jau pamirštas, jis ieško kažko savo paties minčių šešėlyje ir niekaip neaptinka. Tada atsigręžia ir tiriamai nužvelgia žmoną, krūtimi žindančią kūdikį, ir toks reginys jį guodžia, gyvenimo jausmas, sutrauktas į vaizdinį, visiškai priešingą piktai valiai, protas ima vėsti. Jis prieina prie jos, ištiesia ranką, bet vėl atitraukia, jai klausiamai pažvelgus į jį. Garda nacionalinės tarnybos biuras, sako ji, GNTB, tai neįprasta, ne koks eilinis policijos tyrėjas prie durų, ko jie iš tavęs nori? Jis parodo į lubas, – gal tu tyliau vieną kartą? Žengia į virtuvę grieždamas dantimis, atverčia šalia kriauklės apverstą stiklinę ir atsuka čiaupą, žvelgia kiaurai savo atspindį į tamsą, vyšnios senos ir netrukus ims pūti, galbūt pavasarį teks kirsti. Godžiai atsigeria, tada grįžta į svetainę. Klausyk, sako, balsas beveik akyse virsta kuždesiu. Esu tikras, paaiškės, kad tai tik niekis. Kalbant jo tikėjimas išslysta, tarsi jis būtų susipylęs tą išgertą vandenį į rieškučias. Ji žiūri, kaip jis vėl krenta į krėslą, kūnas suglebęs, ranka automatiškai junginėja televizoriaus kanalus. Atsigręžęs jis mato, kad yra įkalintas žvilgsniu, tada pasilenkia ir atsidūsta, pešteli barzdą, lyg norėtų nusiplėšti nuo veido. Klausyk, Eiliše, juk žinai, kaip jie dirba, ko jiems reikia, jie renka informaciją, dar diskretiškai, ir, matyt, reikia vienaip ar kitaip jos jiems suteikti, neabejotinai kurpia bylą prieš kokį nors mokytoją, todėl logiška, kad nori pasikalbėti su manim, perspėti mus, galbūt prieš areštą, klausyk, ryt ar poryt jiems paskambinsiu ir sužinosiu, ko nori. Ji stebi jo veidą, jusdama kažkokią nesatį savo būties centre, protas ir kūnas trokšta miego viršenybės, po akimirkos ji lips viršun, vilksis naktinius, skaičiuos valandas, kol kūdikis nubus pažįsti. Lari, sako ji ir mato, kaip jis atšlyja, tarsi ranką būtų nukrėtusi elektra. Jie sakė paskambinti kuo greičiau, paskambink dabar pat, numeris kortelėj, parodyk, kad neturi ko slėpti. Jis susiraukia, o tada lėtai atsidūsta, tarsi regėdamas prieš save ką nors stūksant, atsigręžia ir pažvelgia tiesiai į ją, net prisimerkęs iš pykčio.

Paul Lynch, „Pranašų giesmė“, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, leidykla VAGA, 2024.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt