Senovinis žmogus naudojosi tik tuo, ką rasdavo gamtoje, paskui jo smegenys patobulėjo ir jam toptelėjo mintis, kad akmenį, kurį jis iš arti paleidžia į mamutą, galima pakeisti strėle ir ietimi, o naujaisiais amžiais jis išmoko tarsi iš nieko išgauti ir savo reikmėms pritaikyti medžiagas ar priemones, kurios grynu pavidalu gamtoje neegzistuoja. Gamta ėmė užleisti vietą civilizacijai – pasaulio kūrimo funkcijas Dievas kūrėjas perleido žmonėms, kad jie patys išradinėtų priemones, lengvinančias žmonijos judėjimą evoliucijos keliu.