Sengirė, kurios grožį atskleidė nuostabus Mindaugo Survilos filmas, yra nuostabus miškas, kuris gali egzistuoti pats sau, be žmogaus įsikišimo. Tačiau miesto parkai nėra sengirės, tai rūpestingos žmogaus rankos suformuoti želdiniai, kuriuos teisingiau būtų laikyti meno kūriniu negu gamta. Be žmogaus tokie parkai sunyksta ir iš idėjos sukurti tobulo rojaus kampelį nieko nelieka. Taip atsitiks ir Gargždų parkui, jeigu paliksime jį gamtos stichijų malonei. Tačiau vos tik Gargždų bendruomenė rado kalbą su Savivaldybe ir jos iniciatyva parengtas projektas po ilgų diskusijų, derinimų ir viešų svarstymų pagaliau pradėtas įgyvendinti, valdžią praradę politikai su pasimėgavimu pradėjo kišti pagalius į savo pačių suderinto projekto įgyvendinimą, organizuoti piketus, žvakutes ir kryžius. Panašios dramos vyksta ir kituose miestuose.
Pasirinkite savo miestą
