Haiku pasiskolinau iš Povilo Kuprio. Birželio vidurys, o liepa jau skelbia aukščiausią žydėjimo lygį, taip saldu nuo jos sklindančio tikros vasaros aromato, taip gyva nuo dūzgiančių bičių, verčiančių nesąmoningai pajusti burnoje medaus skonį. Braškių metas persikėlė kokiu dešimtadieniu. Gėlynai šiek tiek sumišo, nes išsiderino žydėjimo grafikas. Ar tai laikas taip skuba, ar aš vėluoju, ar tik Saulė smagiai ridenasi į aukščiausią vietą, kad visai sutrumpintų tamsos laiką? Po ilgai gęstančio vakaro sutemos nespėja užmesti savo marškos, vėl pradeda švisti. Danguje išblunka žvaigždės ir pasislepia… iki rugpjūčio… Net vidurnaktį pas mus nesutemsta, o toliau į šiaurę, sako, ir visai nėra nakties… Esu dabar, kol dienos nepradėjo trumpėti…