Šiauliečiams pristatyta naujausia fotografo Aleksandro Ostašenkovo knyga „Kelias į atmintį“

Šiauliai

Darius Ančerevičius

Julita Galdikienė ŠMKC „Laiptų galerija“Šaltinis: Pranešimas spaudai

Gegužės 16 dieną Šiaulių miesto kultūros centre „Laiptų galerija“ pristatyta žinomo mūsų šalies fotografo Aleksandro Ostašenkovo naujausia knyga „Kelias į atmintį“. Renginio metu autorius atskleidė, kokį kelią teko nueiti iki naujojo albumo gimimo bei kokia informacija užkoduota leidinio fotografijose. Savo įžvalgomis apie menininko kūryba dalijosi filosofai Gintautas Mažeikis ir Jurgis Dieliautas, menotyrininkas, fotografas dr. Tomas Pabedinskas.

Jauki popietė prasidėjo nuo aktorės bei knygos redaktorės Irenos Liutikaitės skaitomų Justino Marcinkevičiaus, Jono Strielkūno ir Eugenijaus Matuzevičiaus eilių. Iškart po to renginio vairas patikėtas moderatoriui – menotyrininkui, fotografui dr. Tomui Pabedinskui. Pirmiausia jis atkreipė dėmesį, kad naujasis albumas iš kitų to paties pobūdžio Aleksandro Ostašenkovo leidinių išsiskiria savo kinematografija.

„Iš tikrųjų visos mano knygos turi tą kinematografišką struktūrą. Matyt, dar yra nenutrūkęs ryšys su kinu. Ši knyga sudaryta taip, kad pradžioje yra svarbūs akcentai sudėlioti. Jie tokie dviprasmiški, su tam tikra potekste ir gyliu, informacija, kurią reikia iššifruoti. Pati kulminacija yra knygos pabaigoje, kada einama link horizonto linijos, kuri baigiasi – ten, kur baigiasi žmogaus egzistencija. Paskutinė fotografija yra plunksnos, kas ir charakterizuoja mūsų laikinumą“, – pasakojo Aleksandras Ostašenkovas.

Ne vieną stebina neįprastas, net kiek šiurpokas knygos viršelis. Vis dėlto senos, aptrupėjusios lėlės galvos atvaizdas čia pasirinktas neatsitiktinai. „Ta lėlės galva rasta negyvenamame name, visiškai sutrūnijusiame. Gal viršelis šiek tiek kraupokas, bet mintis yra ta, kad taip yra ir žmoguje. Man tas viršelis ir lėlės galva čia kaip pati egzistencija. Kai permąstai, tai čia mintis, kurios turinys tik ateityje bus aiškus. Viskas yra apie laikinumą, apie egzistenciją ir apie būtį, tylą“, – aiškina knygos autorius.

Simbolinę reikšmę turi ne tik albumo viršelis, bet ir jo pavadinimas. „Metafora virstantis pavadinimas yra fizinė kelionė į vienkiemį, kur kadaise būta gyvybės. Ir kai ten jau nieko nebelieka, tas fizinis judesys, judėjimas virsta dvasiniu sielos judesiu, kai tu jau ruošiesi – važiuoji tuos keliasdešimt kilometrų ir atvažiuoji jau pasiruošęs kalbėtis su išėjusiaisiais. Tos detalės visos aplinkos, meditavimas su tomis detalėmis, padeda pajusti visą informaciją. Turi įeiti į tam tikrą būseną, kada tu praktiškai neegzistuoji toje materialinėje plotmėje. Tačiau pro tas praviras duris patekti nėra taip paprasta“, – sakė Aleksandras Ostašenkovas.

Filosofas Gintautas Mažeikis atkreipė dėmesį, kad meninė fotografija yra anapusybės, mistinis ženklas. Tačiau vieną kartą fotografijos kalba, o kitą kartą – nekalba. „Šiandien labai nustebau – atsiverčiau Aleksandro albumą, aš jį mačiau jau dešimt kartų, mačiau ir parodą, bet vienos fotografijos visą laiką nemačiau. Ten buvo nufotografuoti paparčiai. Pats papartis man iškyla mistinėje šviesoje ir pati fotografija Aleksandro yra absoliučiai mistiška, viskas ten apgaubta mistikos. Po tais paparčiais, jeigu įsižiūrėsite, slepiasi ištisas mums nematomas pasaulis. Tada atsiveria meditatyvinė erdvė. Į šitą meditatyvinę erdvę vieną dieną tu turi ateiti. Meditatyvinė erdvė pati savaime nėra ženkliška ir nėra simboliška, bet ženklas reikalingas mums tam, kad mes į tą meditatyvinę erdvę įeitume. Kitaip tariant, fotografija yra ikona. Ta ikona veikia arba neveikia tuo metu“.

„Dar vienas akcentas, kas mano manymu, atrodo svarbu – tai, ką Aleksandras daro technologine prasme, nes egzistuoja fotografijoje toks dalykas kaip technologinė sąmonė, ne tik egzistencinė pasąmonė. Aleksandro erdvėje, kupinoje painiavos ir autorinės prietemos, atsiranda keista navigacija. Bet ir tai dar ne viskas. Aleksandras sukuria fotografiją kaip absoliutų paviršių, bet ne kaip plokštumą, o kaip begalinę subtilią santalką, į kurią mes esame kviečiami. Ir ta lėlė savo žvilgsniu mus kviečia. Aleksandro kelias į atmintį yra kelias iš tų užmaršties vietų, neatmenamų vietų į mūsų atmintį“, – mintimis dalijosi filosofas Jurgis Dieliautas.

Renginio moderatorius dr. Tomas Pabedinskas atkreipė dėmesį, kad Aleksandras Ostašenkovas savo kūryboje tarsi į dabartį žiūri iš ateities. Autorius šį reiškinį aiškino paprastai. „„Kai ilgai gyveni, taip ir atsitinka. Pavyzdžiui, jei Frederiko Šopeno kūrinį atlieka labai gabus aštuoniolikmetis, nors jis ir gerai groja, vis tiek neprilygs tą patį kūrinį atliekančiam garbingo amžiaus muzikui. Tas, kurio gyvenimas jau saulėlydyje, sugroja taip, kad tu matai jo visą pragyventą gyvenimą su kažkokiais akcentais ir negali be jaudulio klausytis šito kūrinio. Tiesiog kai gyveni, matai, kad viskas baigiasi labai paprastai. Reikia tiesiog gyventi“.

Šiais metais dienos šviesą išvydusiame albume „Kelias į atmintį“ publikuojama daugiau kaip 100 fotografijų, apimančių net 50-ies metų laikotarpį – nuo 1974-ųjų iki 2024-ųjų, kurios ir liudija gyvenimą – tokį, kokį jį mato Aleksandras Ostašenkovas.

KOMENTARAI (0)

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt