Aptariant kalbos tvarkybos reikalus, dažniausiai orientuojamasi į didmiesčius – ten įsikūrusios svarbiausios šalies kalbos priežiūros institucijos, o ir viešųjų kalbėtojų didmiesčiuose daugiausia. Dėl to kartais susidaro įspūdis, kad regioninė kalbos politika tarsi lieka nuošalyje. Mažesnėse savivaldybėse dirbantys kalbos tvarkytojai pripažįsta dažnai susiduriantys su netikrumu, kurį dar labiau paskatina ne visada palanki valstybės politika, lėšų stoka ir nepakankamas kalbos tvarkytojo pareigybės apibrėžtumas.