Apie tai, kad buvome švaistūnai, suprantame tik finansinio kracho momentu. Tai, kad mes kadaise buvome laimingi, suvokiame tik pergyvenę sunkų dvasinį sukrėtimą. Mūsų laimė visada būna kažkur priekyje, ateityje arba kažkur užpakalyje, praeityje. Ir su jokiu žiburiu mes jos nerasime dabartyje! Kodėl? Ogi, paprasčiausiai todėl, kad mes neturime dabarties, mes ją ignoruojame. Keista, kad mes ignoruojame save? Ne, visai ne keista.