Svarbiausia laimės paslaptis: kodėl mes jos nepastebime?

Vilnius

Pixabay.com nuotr.

Reporteris SantaŠaltinis: Etaplius.lt

92147

Apie tai, kad buvome švaistūnai, suprantame tik finansinio kracho momentu. Tai, kad mes kadaise buvome laimingi, suvokiame tik pergyvenę sunkų dvasinį sukrėtimą. Mūsų laimė visada būna kažkur priekyje, ateityje arba kažkur užpakalyje, praeityje. Ir su jokiu žiburiu mes jos nerasime dabartyje! Kodėl? Ogi, paprasčiausiai todėl, kad mes neturime dabarties, mes ją ignoruojame. Keista, kad mes ignoruojame save? Ne, visai ne keista.

Kur slypi laimingo gyvenimo paslaptis? Kodėl mes nepastebime savo laimės?

„Vienos grupinės psichoterapijos metu pacientė susierzinusi paklausė: „Ar jūs raginate mus gyventi viena diena?“, – prisimena psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas, knygos „Užmušti iliuzijas. Universalios taisyklės“ autorius. – Aš atsakiau: „Ne, aš kviečiu gyventi visą gyvenimą iš karto!“.

Taip atsitiko, kad mes pakeitėme savo gyvenimą į hipotetinės, galimos, įsivaizduojamos, kažkur mums besivaidenančios laimės fikciją. Mes nesijaučiame laimingi, manydami, kad laimė yra kažkur toli, už horizonto. Mes judame – horizontas traukiasi tolyn nuo mūsų. O kas būtų, jeigu sustotume? O jeigu atvirkščiai, judėtume ne link jo, o nuo jo?

Kur iš tiesų glūdi problema? Problema ta, kad aš noriu laimės, bet jos neturiu, ir todėl esu visiškai nelaimingas. Kas bus, jeigu liausiuosi vaikytis tą paukštę? Pasakysiu sau: „Eina sau! Man ir be jos rūpesčių užtenka!“ Ir iškart nustosiu galvoti, kad man reikia laimės, kur ją gauti. Liausiuosi nusiminti ir liūdėti, atsipalaiduosiu, apsidairysiu... Ir štai ji, laimė! Aš laisvas nuo liūdesio ir nusiminimo, laisvas nuo baimių ir nervinimosi! Galiu džiaugtis!

Senovės filosofai kadaise paskelbė: „Kas panorės išgelbėti savo sielą, tas ją praras“. Šią mintį galima būtų suformuluoti suprantamiau: „Kas norės gauti laimę, niekada jos negaus“. Mat mūsų siela jau išgelbėta, ir laimės mūsų gyvenime daugiau nei užtektinai, bet mes dėl savo patologinio ir fiktyvaus nepasitenkinimo to nepastebime. O kaip galima pasiekti to, kas jau pasiekta? Jeigu pasiekėte kažką, o patys to nesupratote, tai jums atrodo, kad to nepasiekėte. O tai yra klaida, iliuzijos pasekmė.

Šį principą suformulavo ir vienas didžių filosofų Siorenas Kierkegoras (S. Kierkegaard): „Laimės durys, deja, atsiveria ne į išorę – tada būtų galima jas atverti vienu stumtelėjimu – o į vidų, todėl nieko nepadarysite!“ Ši mintis taps visai suprantama, jeigu prisiminsite garsųjį Friedricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) posakį: „Ir kai jūs atsisakysite manęs, aš ateisiu pas jus!“

Apie ką kalbėjo šie du mąstytojai? Jie sakė, kad po laimės iliuzija, kuri yra mūsų išgalvota, slepiasi tikroji laimė. Bet mes jos nepastebime, nes manome, kad ji turi atitikti mūsų lūkesčius. Tačiau mūsų lūkesčiai – tik fantazijos. Tikroji laimė yra kitokia. O kokia ji, toji tikra laimė, mums nežinoma, todėl mes ir negalime jos surasti. Todėl leiskime jai pačiai surasti mus.

Nesivaikykite laimės, negalvokite, kad žinote, kaip ji atrodo ir kokia bus. Ji pati suras jus, kai atsisakysite savo paieškos žygių. Laimė – laisva paukštė. Ją galima lesinti, bet jeigu mėginsite pagauti ir uždaryti į narvelį, ji negiedos jame ir negyvens.

Mūsų psichika tam tikra prasme sudaryta gana primityviai, ji užsiėmusi išgyvenimo problema, nuolat ieško potencialios grėsmės ir stengiasi apsisaugoti juos (pavojaus iliuzija). Išeina, kad mes iš prigimties orientuoti į negatyvą, būtent jis mums yra aktualus. O pozityvas, priešingai, mūsų dėmesio netraukia. Kita vertus, viską, ką mes turime, jau turime, todėl ir nebranginame, dažnai pamirštame apie tai ir beveik niekada dorai nepanaudojame.

Susimąstykime apie tai, ką turime ir kas mūsų gyvenime yra gerai. Rankas kojas turime? Gerai! Akys regi, ausys girdi, širdis plaka? Puiku. Šeima yra, draugai yra, darbas (šioks toks) yra? Nuostabu! Beje, čia palietėme tik svarbiausias dalykus, o jeigu dar pridurtume ir smulkmenas... Štai jūs skaitote knygą – tai galimybė gauti informacijos. Sakysite, blogai? Ne, gerai. Štai jūs sėdite dabar, gulite ar stovite – ar tai blogai? Anaiptol! Šiandien dar turite reikalų? Puiku. Nėra reikalų, galite ilsėtis? Dar geriau!

Kitaip tariant, jeigu atliktumėte inventorizaciją visko, kas yra jūsų gyvenime, tai suprastumėte, kad esate laimingiausias žmogus pasaulyje. Jūs to nepastebite? Čia ir visa bėda. Jūs nelaikote to reikšmingu dalyku? Ką gi, kai prarasite visa tai, kas dabar „nereikšminga“, tada sužinosite, kad sugebėjimas vaikščioti, matyti, girdėti ir pan. yra svarbiausias dalykas žmogui, koks tik gali būti. Norite tuo įsitikinti? Užsiriškite sau akis ir pavaikščiokite taip porą valandų, o paskui įsivaizduokite, kad taip visam gyvenimui.

Visiškai natūralu, kad jeigu mes nemokame būti dėkingi, tai antrą kartą mums nepadės.

Gyvenime viskas vyksta lygiai taip pat. Jeigu mes nesugebame jaustis dėkingi už tai, ką turime, mes niekada nematysime to, už ką galėtume padėkoti. Jeigu mes neturime už ką dėkoti gyvenimui, tai ką galima pasakyti apie tokį gyvenimą? Mokykitės būti dėkingi – tai gydo.

Alfa.lt

alfalt-logo-skaidrus.png

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt