...Prieš keletą metų (2013-05-17) į Merkinės vienkiemį sugužėjo daug žmonių – buvo surengta poezijos popietė „Po Stasio Stacevičiaus obelim“. Tada, vaikštinėdamas po vešliai sužaliavusį kiemą, šnabždėjau Stasiuko eilėraščio „Vienkiemyje VI“ posmelį. O nuo lango stiklo atsimušęs saulės zuikutis dilgtelėjo širdin, ir pajutau skaudžią poeto netektį. Tų talentingai parašytų eilučių:
„Ir žiūrės žiūrės labai ilgai
Neakli, nemirę ir nerangūs
Mano seno vienkiemio langai
Šian pasaulin ir kitan pasaulin"
nepamiršau ir šiandien, nes, kaip sako Tomas Venclova, gera poezija niekada neužsimiršta.