Įsimylėjęs Merkį, Gilšę...

Kaišiadorys

Jonas Staliulionis

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

57767

...Prieš keletą metų (2013-05-17) į Merkinės vienkiemį sugužėjo daug žmonių – buvo surengta poezijos popietė „Po Stasio Stacevičiaus obelim“. Tada, vaikštinėdamas po vešliai sužaliavusį kiemą, šnabždėjau Stasiuko eilėraščio „Vienkiemyje VI“ posmelį. O nuo lango stiklo atsimušęs saulės zuikutis dilgtelėjo širdin, ir pajutau skaudžią poeto netektį. Tų talentingai parašytų eilučių:

„Ir žiūrės žiūrės labai ilgai
Neakli, nemirę ir nerangūs
Mano seno vienkiemio langai
Šian pasaulin ir kitan pasaulin"

nepamiršau ir šiandien, nes, kaip sako Tomas Venclova, gera poezija niekada neužsimiršta.

SU MEILE LIETUVAI
Stasio Stacevičiaus poezijoje daug eilėraščių, menančių pagonybę ir priešistorinius laikus. Skaitau tokias eilutes ir pradedu tikėti, kad mūsų tautos istorija senesnė už kadaise Šlimano atkastą Troją. Ir tai tiesa, nes jeigu mūsų kalba seniausia, tai ir ta kalba šnekėjusių žmonių istorija – taip pat seniausia. Tik nepalankiom aplinkybėm susiklosčius, atėjūnų iškraipyta ir sumenkinta. Beje, ir dabar tebekraipoma ir tebemenkinama. Štai, Lietuvai su visa pagarba laidojant partizanų vadą Adolfą Ramanauską - Vanagą, iš kaimyninės valstybės aidi kaltinimai istorijos perrašinėjimu. Belieka tik stebėtis, kaip buvusiems okupantams nenudžiūsta liežuvis skleidžiant tokį melą ir neteisybę. Apmaudu, kad prie tokios šmeižto kompanijos prisideda ir kai kurie Lietuvos piliečiai, netgi lietuviai.

Bet geriau paklausykim Stasio Stacevičiaus eilėraščių:

Gilšės vėjo vėsaus numylėti,
Nenorėję
liūdėti
ilgai,
Susieina ant kalno poetai–
Nevilties ir Svajonės draugai.

O tie Nevilties ir Svajonės draugai buvo trys Merkinės R. Mizaros vidurinės mokyklos mokiniai Č. Skaržinskas, L. Vitkauskas ir Stasys Stacevičius. Visi jie rašė eilėraščius ir spausdino „Raudonosios vėliavos“ laikraščio „Saulės takas“ literatūriniame puslapyje. Ir aš, 1975 metais atvykęs dirbti į Slučajaus (dabar Panočiai) vidurinę mokyklą, siųsdavau savo eilėraščius į laikraštį. O „Saulės tako“ sumanytojas A. Tendzegolskis du kartus per metus rengdavo rajono literatų susirinkimus, į kuriuos pasikviesdavo svečių iš Lietuvos rašytojų sąjungos.
UŽGAUNA ŠIRDĮ
...Prisiskaldęs krūvą malkų, parėjau į sodo namelį, iš lentynos išsitraukiau visas septynias jo poezijos knygas, varčiau, skaičiau tik man suprantamu ženklu pažymėtus eilėraščius, pabrauktas eilutes, posmelius. O kai vienas ketureilis iš eilėraščio „Prisiminki Merkinės mėnulį“:

Jis toks vienas
toks
ramus
tyliai žarsto
šviesų smėlį ant žemės kelių.
Tais keliais aš norėčiau dar kartą
Tau atnešti Merkinės gėlių. –

užgauna širdį ir pradedu skaityti garsiai. Garsiai skaityti poeziją įpratau dar partizaninio karo metais. Kai tamsiais rudens vakarais mama uždegdavo po „balkiu“ pakabintą žibalinę lempą, aš ant stalo pasidėdavau Smetonos laikų ketvirto skyriaus skaitymų knygą, surastą ant aukšto suverstoje popierių krūvoje, atsiversdavau Maironio eilėraščius ir pildavau:

Ranka mus spaudžia geležinė,
Krūtinę apkala ledais,
Uždekim meile sau krūtinę,
Į kovą stokim milžinais.

Skaitau garsiai, o per nugarą bėgioja šurpuliukai. Skaitau ir žinau, kieno geležinė ranka mus spaudžia ir kokie milžinai prieš ją kovoja. Man tada 1952 metais devynerių metų berniukui atrodė, kad Maironis rašo apie mūsų dienas, apie dabartinę bolševikų okupaciją ir priespaudą, o ne apie carinius laikus. Juk viskas žodis žodin atitinka.
Naktį atsibudęs nuo kulkosvaidžių ir automatų kalenimo, išvystu lovoje sėdinčią ir šnabždančią motiną: „Viešpatie,Viešpatie, šitie erodai veža mūsų jaunus bernelius ir guldo kruvinus ant grindinio“. Girdžiu motinos aimaną ir prisimenu vasarą prie upės dainuojančias grėbėjas:

Jiems pagalvėlė gatvės plytos,
Saujelė kruvinų šiaudų.

Už garsiai skaitomus eilėraščius dažnai sulaukdavau pagyrų iš gryčioje sėdinčių moterų. Bet ypač įstrigo davatkos, pravardžiuojamos Raišele, pamaloninimas: „Jūs tik paklausykit, kaip vaikas aiškiai ir gražiai skaito. Tai kunigėlis bus, ir pamokslus taip gražiai sakys“. Raišelė mane ir kitus kaimo vaikus išmokė tikėjimo tiesų, paruošė Pirmajai Komunijai. Su ja ne kartą Užuguosčio bažnyčioje apėjome Kryžiaus kelio stoteles.

ŽAVĖJOMĖS BRAZDŽIONIU
...Kai Stasys Stacevičius po „rekrūtų“ negrįžo į universitetą ir ruošėsi imtis žurnalistikos, tai mūsų laikraščiui parašė straipsnį apie šimtą antrus metus einančią savo močiutę. Prisimenu net ir pavadinimą „Pjovė mergos rugelius“. O ta močiutė iš tikrųjų buvo guvi, net siūlą į adatą be akinių įsiverdavo. Eilėraštį apie ją radau pirmoje knygoje „Vienkiemio valanda“. Jis vadinasi „Paskutinė močiutės šventė“:

Pasitik mane dar vienąsyk,
Kai per sniegą iš mokyklos brisiu,
Tik nebark. Geru būt neprašyk.
Virš galvos –vaivorykštė –
kaip rykštė.

Tą knygą perskaičiau labai atidžiai ne kartą ir ne du. Mat rašiau recenziją. Knygai pristatyti redaktorius skyrė visą laikraščio puslapį, į kurį tilpo Jono Strielkūno ir mano recenzijos bei keliolika naujausių Stasiuko eilėraščių. O po to pradėjo dirbti mūsų laikraštyje. Taip tapome plunksnos broliais. Bet labiausiai mus suartino Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ rinktinė, išleista vokiečių okupacijos metais, o naujųjų sovietinių okupantų uždrausta visiems laikams. Tą knygą 1967 metais man pavyko gauti „vienai nakčiai“ ir prieš akcentologijos egzaminą perskaičiau „Tauro“ bendrabutyje. Ir nuolat kliedėjau B. Brazdžionio eilėraščiais. O 1970 metais nusipirkau Kaišiadoryse iš giminaičio biblioteką pardavinėjančio žmogaus. Tokio svajonių išsipildymo nesitikėjau net gražiausiame sapne. Bet tai, matyt, buvo Dievo ranka. Tą knygą su Stasiuku skaitėme ir kartu susėdę, ir po vieną. Ir nemažai eilėraščių išmokome atmintinai. Paskui artimų draugų būrelyje, „padarę taurelę“, deklamuodavome. O aš dažnai pasigirdavau, kad Bernardą Brazdžionį nusipirkau Kaišiadorių knygyne 1970 metais. Tuo, žinoma, niekas nepatikėdavo, bet aš nemelavau. Stasio Stacevičiaus eilėraščius pamėgau nuo „Raudonosios vėliavos“ laikų ir neužmirštu. Dažnai išsitraukiu tai vieną, tai kitą knygelę ir skaitau, o kartais tylią vienatvės valandą, į sodo namelio langus įkyriai barbenant lietui, guliu ant sofos ir deklamuoju:

O galgi, iš raisto išbridęs,
Perkūno pagalbos maldauja
nežinomas didelis krivis,
regėdamas būsimą kraują.
O gal, šienpjoviams įsidegus,
Tarp vėstančių Merkio pušynų
mauroja
narsus
vienaragis,
pabėgęs iš herbo Merkinės.

Tai toks tas Merkinės vienkiemio poetas Stasys Stacevičius, ieškokite jo knygų, skaitykite, deklamuokite, gal ir sužinosite, „ Kas ta seno raganiaus marti?“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt