„Mano vaikystė pasibaigė per vieną baisią naktį, kai bombardavo Šiaulius, – pasakoja 85-metė vilnietė Izabelė Kulbytė (močiutės prašymu jos vardas pakeistas). Ji sėdi neaukštame fotelyje, iš abiejų pusių pasidėjusi didelius ramentus, be kurių po klubo operacijos negali žengti nei žingsnio. – Gyvenome tada su tėvais, mažu broliu ir sesute Šiauliuose. Ten patekomepo ilgų klaidžiojimų po Lietuvą. Bėgant nuo karo teko kurį laiką gyventi mažame kaimelyje netoli Veisiejų, vėliau Laukuvoje. Šiauliai man patiko. Mėgdavau žaisti su savo mažu broliuku namo kieme. Ten jausdavausi saugi ir rami, nors ir žinojau, kad kažkur netoliese vyksta karas...“