Labai gerai prisimenu, kaip per savo pirmąją praktiką Pasvalio buitinio avalynės taisykloje kaimynei iš Krinčino rankomis apsiuvau žieminius odinius batus, net vidpadžiai buvo odiniai. Kokias keturias valandas dirbau, teisingiau pasakius – vargau, visas suprakaitavęs, specialiu vąšeliu sunkiai siūlą varsčiau. Apsiūdamas kitą batą, peršokau kanteliu aukščiau. Taigi batų porą susiuvau skirtingai. Pamačiusi mano pažįstamoji klientė sutriko: kaip tokius batus reikės nešioti. Už taisymą ji sumokėjo, o ir tuos batus buvo galima autis, iš toliau skirtumo net nepastebėtum, – batsiuvys Ruslanas Luzanovas prisiminė įstrigusią pirmąją savarankiško darbo patirtį ir atsakomybę prieš klientus.