PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2022 m. Birželio 12 d. 19:27

Neat­pa­žįs­ta­ma ša­lis

Šiauliai

(Freepik nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


235309

Kai ku­rie šiuo me­tu Uk­rai­nai sim­pa­ti­jų ne­sle­pian­tys po­li­ti­kos ana­li­ti­kai tei­gia, esą di­džiau­sia Va­ka­rų vi­suo­me­nių pro­ble­ma yra ta, kad jų eli­tas ne­su­vo­kia nau­jos tik­ro­vės. Ir kaip tik to­ji pro­ble­ma le­mia, kad di­du­ma va­ka­rie­čių pa­stan­gų su­stab­dy­ti ag­re­so­rę Ru­si­ją yra nu­kreip­tos neaiš­kia kryp­ti­mi, ku­ri taip pat nu­kreip­ta kaž­kur pro ša­lį. „Leis­ti iš­sau­go­ti Ru­si­jai ir Vla­di­mi­rui Pu­ti­nui vei­dą“, „Ne­pa­že­min­ti Ru­si­jos“ ir pa­na­šiai.
 

Kartais pagauna mintis, o ar visi mes tikrai suvokiame tą realybę, kuri Ukrainoje yra tikra. Tada sau atsakau gana miglotai – tas atsakymas toli gražu nėra toks vienareikšmiškas.

Viena vertus, vienoks įspūdis apie dabar nuožmiai kariaujančią ir teisę į savastį ginančią šalį manyje liko 2009-aisiais, kada kaip žurnalistas aplankiau Kyjivą, dar neaneksuotą Krymą, Mykolajivą. Jau kitoks buvo 2015-aisiais, kada Ukrainos rytinėje dalyje buvo kariaujama su vietos atskalūnais ir Rusijos kariuomene, kurios „ten nebuvo“.

Kaip ir nemaža dalis lietuvių, šiuo metu mėgstu žiūrėti į Mykolajivo mero Vitalijaus Kimo įrašus socialiniuose tinkluose („Labas rytas / vakaras, mes iš Ukrainos“). Mačiau ir tą apsaugos kamerų užfiksuotą įrašą, kuriame rusiška raketa smogia į miesto administracijos pastatą, trečdalį jo sugriauna ir, kaip vėliau paaiškėjo, nusineša bent tris dešimtis gyvybių.

Man tame pastate teko būti daugiau nei prieš dešimtmetį: su kolega kalbinome tuometį miesto merą Volodymirą Čaiką (1948–2013). Tuo metu apie karą niekas negalvojo. Mus pasitiko žiauriai pagiringas, „Adidas“ treninginėmis kelnėmis mūvįs dėdulė (sakė, susitikimo išvakarėse šventęs savo gimtadienį), kuris pusvalandžio trukmės pokalbio metu reporteriams bemaž neleido praverti burnų – keikė Michailo Gorbačiovo „perestroiką“ Sovietų Sąjungoje, „didžios šalies subyrėjimą“, nors tuo metu labiausiai geidavo bent vandens. Pokalbį baigėme klausimu apie jo svajonę. Ketvirtą kadenciją pradėjęs Mykolajivo meras atsakė: „Aš svajoju, kad kada nors Rusija pas mus vėl statytų lėktuvnešius (Mykolajivo laivų statyklos – vienintelės Sovietų Sąjungoje, kuriose gebėta statyti kreiserius – aviacijos nešėjus; jų pastatyti ir vis dar tebetarnaujantys dviejų šalių karo laivynuose – Rusijos („Admirolas Kuznecovas“) ir Kinijos („Liaoning“). Dėl to buvome šiek tiek suglumę, todėl mėginome įmesti, mūsų požiūriu, sveiko skepsio – esą, o kodėl Rusija turėtų imtis tokios idėjos, jeigu dabar yra kita šalis, turinti savo laivų statyklas ir savo darbo vietų užtikrinimo problemą…

„Jūs paklausėte, o aš atsakiau“, – sakė p. Čaika ir pokalbis buvo baigtas.

Todėl jeigu kas nors po ano pokalbio būtų manęs paklausęs, kaip aš vertinčiau Ukrainos galimybes atsilaikyti konflikte su Rusija, nedvejodamas būčiau atsakęs, kad su tokia vietos valdžia – jokių šansų.

Juo labiau prieš apsilankymą Mykolajive dar buvome Kryme. Ten su Lietuvos diplomatų rekomendacija teko svečiuotis „Masandros“ vyno fabrike, kurio tuometis direktorius – šiaip jau paprastas ir malonus žmogus – susitikimą degustacijų salėje pradėjo nurodydamas, prie kurio stalo, ten svečiuodamasis, sėdėjo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ir mes buvome ten pavadinti kaip garbingi svečiai.

Be to, teko bendrauti su aibe ne elito žmonių, kuriems šalies nepriklausomybė buvo tarsi iš dangaus nukritęs nesusipratimas.

Todėl po tos kelionės 2009 m. būčiau labai nustebęs, jei išvysčiau tokią valią priešintis svetimų invazijai, kokią regime dabar. Šiuo požiūriu kyla pobjauris klausimas – ar p. Putino specialiosios tarnybos agresijos planus braižė besiremdamos dešimtmečio senumo įspūdžiais bei informacija?