„Mūsų traumatologų ortopedų, norinčių dirbti su vaikais visada buvo labai mažai, nes mažylių sunkiau išklausti, ką skauda, tenka matyti daug ašarų ir dar su tėvais diskutuoti, – sako 45 metus toje pačioje įstaigoje – LSMU Kauno ligoninėje – pradirbusi vaikų traumatologė ortopedė Veronika Juodienė. Ji prisipažįsta, kad studijuodama mediciną Kaune irgi nesvajojo tapti mažųjų pacientų gydytoja, bet pradėjusi su jais dirbti niekada per beveik pusšimtį metų nepanoro ką nors pakeisti, nors turėjo ne vieną progą.