Nė­ra šiau­lie­čio, ne­ži­nan­čio, kur yra „Va­le­ri­jo­no“ vais­ti­nė Vilniaus g. Bet gal dar at­si­ras­tų vie­nas ki­tas, ne­gir­dė­jęs apie Vi­suo­me­ni­nį vais­ti­nin­kys­tės mu­zie­jų. O jis – to­je pa­čio­je vais­ti­nė­je, ku­ri nuo pat įkū­ri­mo ir dar žy­dų va­do­va­vi­mo lai­kų tu­rė­jo ypa­tin­gą reikš­mę vi­sam mies­tui. Dau­giau­sia jaus­mų ji, ko ge­ro, vis tik su­ke­lia di­rek­to­rei Al­my­rai Gir­de­nie­nei, dir­ban­čiai „Va­le­ri­jo­ne“ jau be­maž 50-me­tį.

Talentingo anglų dendžio, vertėjo, žurnalisto, nerūpestingo miesto klajūno ir užkietėjusio opijaus vartotojo užrašai, 1821 m. išspausdinti „London Magazine“, sukėlė skandalą. Tuometinė Anglijos visuomenė autoriumi piktinosi ir tuo pat metu skaitė jo išpažintį paslapčia. Daug rašytojų bandė sekti T. De Quincey pėdomis. O Ch. Baudelaire’ui 1860 m. paskelbus šios knygos vertimą į prancūzų kalbą, autorius sulaukė dar platesnio susidomėjimo. Mūsų laikų literatūros tyrinėtojų teigimu, šiuo kūriniu Europoje buvo padėtas priklausomybių literatūros pamatas.