Kur kalėsi pirmieji lietuvių estrados daigai

Šiauliai

Viktoras GundajevasŠaltinis: Etaplius.lt

22602

Autorius: Ričardas Jakutis

Pirmaisiais XXI amžiaus metais Vilniaus Lazdynų mikrorajone sėdėjau su maestro Juozu Tiškumi jaukiame jo ir jo žmonos, dainininkės Nijolės Ščiukaitės bute. Pačioje XX amžiaus pabaigoje Juozas buvo atšventęs savo 70-etį. Aiškinomės, ar naują amžių pradėjo 2000-ieji ar 2001-ieji metai. Nusprendėme, kad 2001-ieji, nes alaus dėžė baigiasi su dvidešimtu buteliu, o dvidešimt pirmą reikėtų traukti jau iš kitos...

Tiesa, gurkšnojome mes šio to stipresnio ir pajutom, jog trūksta užkandos. Mėsos pakako, reikėjo agurkų. Nijolė – ne tik puiki dainininkė, bet ir labai gera šeimininkė, todėl jos konservuotus agurkėlius labai greitai sušlamštėm. Nelaukę, kol ji grįš iš paskaitų Balio Dvariono muzikos mokykloje – ryžomės leistis į rūsį, nes ten, pasak Juozo, konservuotų agurkų stiklainių turėjo būti labai daug. Tiesa, namai ir rūsys – Nijolės karalija... Neapsirikom; stiklainių su gražiais žalsvais agurkėliais tikrai radome į valias.

- Seniai čia buvau, - prisipažino Juozas, užkliuvęs už kažkokios lentos. Ją atvertę, išvydome tris raides: LEO.

- Tai Lietuvos estradinio orkestro pultelis. Radau jį filharmonijoje užkritusį, paprasčiau direktoriaus ir leido pasiimti. O aš pagalvojau, jog taip prasideda prisiminimai.

Juozas Tiškus

Kur prasidėjo lietuvių estrada? Kur toji lietuvių estrados sostinė? Gal ir nustebsite, bet lietuvių estrados sostinės vardu kažkada buvo tituluojami Šiauliai. To įrodymas - pirmasis lietuvių estrados atlikėjų konkursas Vilniuje 1963 metais. Tame konkurse ryškiausi buvo du kolektyvai, ir abu iš Šiaulių: Šiaulių statybos tresto ir „Elnio“ gamyklos estradiniai ansambliai. Iki vidurnakčio komisija (jos gretose buvo ir Juozas Tiškus) svarstė kam iš šių kolektyvų įteikti didįjį prizą ir nieko nenusprendė. O kadangi nenusprendė, tai liko viena išeitis – geriausiais buvo pripažinti abu šie kolektyvai. Jų vadovai Teisutis Saldauskas ir Vincentas Masionis, choreografė Aldona Ivanauskienė, dainininkai, šokėjai ir muzikantai visoje respublikoje ir net už jos ribų garsino Šiaulius. Tarp kitko, šio pirmojo lietuvių estrados atlikėjų konkurso solistai diplomantai irgi šiauliečiai: Zina Jurgutytė ir Adolfas Jarulis.

Pirmasis Šiaulių bigbendas (prie fortepijono vadovas Vincentas Masionis).

Tais pačiais metais prie Lietuvos valstybinės filharmonijos buvo nuspręsta įkurti profesionalų estradinį ansamblį, jam vadovauti iš Šiaulių buvo pakviestas Teisutis Saldauskas, o jis pasiėmė savo saviveikliniame ansamblyje jau dainavusius šiauliečius Ziną Jurgutytę, Nijolę Ščiukaitę, Juozą Garbenį, Adolfą Jarulį, taip pat šiauliečius pūtikus: saksofonininką (altas) Gediminą Einikį (saksofonu tenoru bei baritonu grojo ir pats Teisutis Saldauskas), trimitininką Valdemarą Kontvainį, trombonininką Teodorą Karecką. Tik ritminę grupę naujajame kolektyve sudarė muzikantai iš Kauno. Kompozitorius B. Gorbulskis jaunam ansambliui parašė dainą ir pavadino ją „Nemuno žiburiai“. Vienbalsiai nutarta, jog taip turėtų vadintis ir pats ansamblis.

nuotrauka3.jpg

Taigi dalis šiauliečių estrados meistrų persikėlė į profesionalią sceną, tačiau daug puikių muzikantų ir solistų Saulės mieste liko. Iš solistų scenoje ypač reiškėsi stiprius balsus turintys šiauliečiai Alfonsas Buiša, Adomas Bazevičius, Rimvydas Jakutis, Kostas Urbonaitis, Viktoras Vaškas ir kt. Ypač dideli Viktoro Vaško pasiekimai: jis net dviejų pirmųjų estrados konkursų „Vilniaus bokštai“ (1968 ir 1969 m.) laureatas. Neužilgo prie jų prisijungė Silvija Zinkevičiūtė, Lena Lesnikova, Lina Urnikytė, Jurgis Žukauskas, Ričardas Dailidė ir kt. Ričardas tuoj tapo konkurso „Gintarinė triūba“ (1966 ir 1967 m.) ir konkurso „Vilniaus bokštai“ (1968 m.) diplomantu.

Į Šiaulius lygiuojasi ir kiti miestai: Kaune populiarėja statybos tresto estradinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Tamošiūno, su solistais Ramūnu Kamaičiu ir Dainiumi Kudirka, Klaipėdoje žvejų prekybos uosto estradinis orkestras, vadovaujamas Arvydo Paltino, su solistais Neli Klimenko ir Eugenijumi Ivanausku, Panevėžyje „Ekrano“ gamyklos estradinis ansamblis, vadovaujamas Edmundo Karpio, su solistais Zoja Prusakova ir Sigitu Stankūnu, Vilniuje statybos tresto estradinis ansamblis, vadovaujamas Povilo Jaramino (Povilas Jaraminas šiaulietis, persikėlęs gyventi į sostinę) su solistu Stasiu Liutkevičiumi ir Vilniaus ryšininkų estradinis orkestras, vadovaujamas Miko Vaitkevičiaus, su solistais Svetlana Zelenkievič ir Stasiu Povilaičiu.

Tiesa, sakyti, jog tai mūsų estrados pradžia būtų neteisinga. Jau net tarpukaryje ji buvo. Jei Kaune, laikinojoje sostinėje, reiškėsi solistai Danielius Dolskis, Antanas Šabaniauskas, Stepas Graužinis ir plejada gabių muzikantų, tai Šiauliuose kūrybinį kelią pradėjo smuikininkas Danielius Pomerancas, vėliau žinomas estradinių orkestrų vadovas. Danieliaus tėvas buvo mėsininkas, bet berniukas neatsidavė verslui, o pamėgo muziką. Iš Šiaulių kilusi ir Antanina Dambrauskaitė, pirmoji iš lietuvių estrados solisčių, 1932 metais įrašiusi keletą savo dainų plokštelėje. Tokie įrašai tuomet buvo retenybė, jais pasididžiuoti galėjo tik gabūs ir pripažinti atlikėjai.

Bet šiandien norisi prisiminti septintojo-aštuntojo dešimtmečio mūsų estrados žvaigždes, nors tada dar tokio žodžio niekas nežinojo ir nevartojo. Neseniai LRT susuko filmą apie solistę Nijolę Ščiukaitę. Kiek ankstėliau pasirodė filmas apie Janiną Miščiukaitę, dabar apie Nijolę. Puiku.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Šiauliuose šnekučiavausi su tuomet garsiu būgnininku Algirdu Kontvainiu, kuris su kažkuriuo (jau nebepamenu kuriuo, nes jį į savo gretas kvietė ne vienas profesionalus ansamblis) filharmonijos estrados kolektyvu buvo grįžęs iš gastrolių Užkaukazėje. Algirdas Kontvainis tuomet buvo jaunuolių dievukas, jo žodis, jo įvertinimas buvo svarbūs. Jo paklausiau kuri iš lietuvių estrados solisčių jam ryškiausia. Algis nedvejodamas atsakė: „Nijolė Ščiukaitė“. Ir paaiškino, jog ji turi savo stilių, savo repertuarą.

Nijolę Ščiukaitę drąsiai galima vadinti lietuvių estrados primadona.

Muzika Nijolę lydėjo nuo vaikystės. Dar vaikų darželyje mergaitė tapo pirmąja dainininke ir skaitove. Draugystę su daina ji tęsė besimokydama Šiaulių V. Kudirkos vidurinėje mokykloje. Kad nori būti dainininke, įrodė įstodama į Šiaulių muzikos technikumą (dabar konservatorija). Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog Nijolė svajojusi ir apie medikės kelią, nes labai norėjusi gydyti vaikus, bet daina nugalėjo.

Po studijų Šiaulių muzikos technikume Nijolė paskiriama dirbti Daugėlių kultūros namuose ir čia ima dainuoti estradiniame ansamblyje. Daugėliuose Nijolė ilgai neužsibūna, nes pakviečiama į tuomet populiarų Šiaulių statybos tresto estradinį ansamblį, o iš ten į filharmonijos „Nemuno žiburius“. Čia ją pastebi Juozas Tiškus ir pakviečia dainuoti savo didžiajame orkestre LEO. Tuomet buvo sakoma, jog jei dainuoji pas Tiškų, aukščiau jau nėra kur. O pats Tiškus, kai Ščiukaitė tapo jo žmona ir klausydamasis kalbų apie Šiaulius kaip estrados sostinę, juokaudamas sakė, jog jis irgi beveik iš Šiaulių, nes gimęs ir jaunystės metus leidęs Kaune Šiaulių gatvėje.

Nijolės Ščiukaitės ir Juozo Tiškaus keliai jau nesiskyrė. Kai Juozus Tiškus suformavo mažesnį estrados kolektyvą, estradinį ansamblį „Estradinės melodijos“, Nijolė nuo pat pradžių tampa jo soliste. Pradžioje buvo trys solistai – Nijolė Ščiukaitė, Adolfas Jarulis ir Jurgis Žukauskas, vėliau prie jų pirsijungė Nijolė Tallat-Kelpšaitė, kurią dar vėliau keitė Danutė Neimontaitė.

Nijolė Ščiukaitė dainavo ir su Lietuvos kameriniu orkestru, vadovaujamu profesoriaus Sauliaus Sondeckio, su simfoniniu orkestru, vadovaujamu profesoriaus Juozo Domarko, o su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru Nijolė Ščiukaitė įrašė per 100 dainų.

1974 metais solistė dalyvavo populiariame estradinės dainos konkurse Sopoto mieste (Lenkija). Ji buvo pirmoji solistė iš Lietuvos dainuojanti tokiame konkurse. Tiesa, ji dalyvavo kaip TSRS atstovė, tačiau visi žinojo, kad ji iš Lietuvos. O ir daina, kurią ji atliko buvo lietuvių kompozitoriaus A. Raudonikio, poeto J. Lapašinsko tekstu „Tėvynė“.

Šiandien, išdainavusi jau per 50 metų, pasigirti Nijolė Ščiukaitė gali gastrolėmis Australijoje, JAV, daug kartų N. Ščiukaitė laurus skynė tradiciniuose „Baltijos jaunystės“ festivaliuose Palangoje, iškovojo pirmąją vietą tarptautiniame lenkų dainos festivalyje Vilniuje, 1993 m. pripažinta Antano Šabaniausko premijos laureate, 1996 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanota Gedimino IV laipsnio ordinu...

Jei peržvelgsime Nijolės Ščiukaitės repertuarą, tai jame gausu lietuvių kompozitorių B. Gorbulskio, V. Telksnio, A. Raudonikio (1974 m. išleista bendra jos ir šio kompozitoriaus plokštelė), M. Tamošiūno, M. Vaitkevičiaus, M. Noviko, T. Makačino, o ir paties J. Tiškaus dainų (J. Tiškaus dainą „Mes išliksim jauni“ koncertų metu dainuoja visa salė). Iš užsienio kompozitorių Nijolė ypač buvo pamėgusi kompozitorius S. Kolodžerį ir I. Kraičių ir šių kompozitorių dainas „Senelis“, „Gimtinė“, „Jūros suvenyras“, „Dar kartą apie meilę“... O iš lietuvos kilusio lenkų kompozitoriaus M. Musialovskio daina „40 kaštonų“ skamba ir šiandien, dažniausiai atliekama jau kitų atlikėjų.

...Šalia Nijolės Ščiukaitės scenoje dažniausiai regėdavome du vyrus dainininkus – Adolfą Jarulį ir Jurgį Žukauską. Abu šiauliečiai, abu vairuotojai, iškeitę vairą į mikrofoną.

10 metų Nijolė Ščiukaitė ir Adolfas Jarulis buvo scenos partneriai

„Estrados briedis“ Adolfas Jarulis (taip jį praminė Vytautas Kernagis) dainuoti pradėjo gimtuose Šiauliuose. Įdomu, kad pirmuosius žingsnius žengė ne šlagerių scenoje, bet Šiaulių kultūros namų liaudies dainų ir šokių ansamblyje bei Stasio Jautakio vadovaujamame chore. O kaip estrados solistas pirmą kartą scenoje pasirodė būdamas 19, namų statybos kombinato estradiniame ansamblyje „Alebastras“ (vad. – S. Nemaniūnas). Šis ansamblis byloja, jog Šiauliuose tuo metu buvo daug estradiniu ansamblių, o ne tik du anksčiau minėti – statybos tresto ir „Elnio“. Tiesa, Šiauliuose susikūrė ir vienas pirmųjų Lietuvoje saviveiklinių bigbendų (vad. – V. Masionis). Gal todėl mieste šiandien taip populiarūs bigbendų festivaliai.

Lietuvių estrados briedis Adolfas Jarulis.

Toliau Adolfo Jarulio sceninė biografija labai panaši į Nijolės Ščiukaitės. Iš Šiaulių jis išvyko į „Nemuno žiburius“, po jų - į didįjį Lietuvos estradinį orkestrą (LEO), vėliau - į „Estradines melodijas“. Čia ypač išpopuliarėjo dainomis iš Tomo Džonso repertuaro. O iš lietuvių kompozitorių įsiminė jo atliekamos dainos E. Balsio (ž. V. Bložės) „Gulbių šauksmas“, T. Makačino (ž. Irgi V. Bložės) „Prie apleisto namo“. Daug plojimų susilaukdavo atlikdamas latvių kompozitoriaus A. Kublinskio dainą (ž. A. Mikutos) „Kam atskyrei mus“, kurią kompozitorius dovanojo Kaunui.

Pasitraukęs iš „Estradinių melodijų“ dar vieną sezoną dainuoja kitame filharmonijos kolektyve „Vilniaus aiduose“, o, po to, persikelia į Klaipėdą ir tęsia savo kūrybinį kelią pavyzdiniame estradiniame ansamblyje „Žėrutis“ (vad. - T. Kareckas) bei uostamiesčio liaudies operoje. M. Žurbino operoje „Odisėjo sugrįžimas“ jis buvo Odisėjas, Dž. Rosinio „Vedybų vekselyje“ – Nortonas ir t. t. Net du dešimtmečius praleidęs Klaipėdoje Adolfas Jarulis grįžo į gimtuosius Šiaulius ir čia ima dainuoti senjorų bigbende (vas. – R. Jankus). Tai unikalus kolektyvas, kuriame susibūrė mūsų estrados veteranai. Dešimtmečius atgroję scenoje garbūs muzikantai tarsi turėtų ilsėtis, bet, regi, jog be muzikos jie negali.

Didžiausi Adolfo Jarulio pasiekimai – 1973 m. konkurso „Vilniaus bokštai“ laureato vardas, 1984 m. diplomas Liepojos estrados festivalyje „Jūros perlas“. 2003-iaisias jis tapo A. Šabaniausko premijos laureatu, populiaraus konkurso „Mūsų dienos – kaip šventė“ nugalėtoju. Pastarasis konkursas, kurį transliavo LRT tęsėsi veik metus. Varžėsi stipriausi mūsų estrados meistrai. Adolfas net buvo iškritęs iš konkurso, tačiau žiūrovų balsais sugrąžintas ir finišo tiesiąją pasiekė surinkęs daugiausiai už visus balsų. Gaila, 2014 m. Adolfas Jarulis mus paliko.

remia.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt