Žvejo svajonė – Šiaulių Eldoradas

Šiauliai

Kova. Rolandas Kuprys sako, kad dabar net populiarėja tokie žvejybos įrankiai, kuriais ne išsyk pagauni žuvį, bet kuo ilgiau galynėjiesi su ja. „Man svarbiausia pamatyti žuvį, pasidžiaugti, kokia užkibo. Svarbiausia – kova tarp vyro ir gamtos“, – šypsosi jis. (Audronio Rutkausko nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

99801

Nuo vaikystės meškerės iš rankų nepaleidžiantis šiaulietis Rolandas Kuprys nebepamena, kada žmonai parvežė pagautą žuvį. Šiandienos žvejų devizas „Pagavai – paleisk“ jam idealiai tinka. Nes didžiausias troškimas – pamatyti, kokia žuvis užkibo, pasigalynėti su ja. O toliau – nebeįdomu. Kiekvieną savaitgalį besiilsintis prie ežerų ar upių pasaulio poledinės žūklės čempionas atvirauja, kaip keičiasi žvejojimo kultūra šalyje, kodėl didžiausias žvejų priešas – ūdra ir apie ką svajoja Šiaulių žvejai.

Pasaulio čempionas – nuo lazdyno meškerės

Net fotografuojamas 52-ejų Rolandas nenusiima kepurės. Juokiasi, kad be jos aistringi žvejai jo nepažins – kepuraitė su snapeliu tiesiog suaugusi su jo galva, kuri nuo vaikystės „pramušta“ žvejybai. O tada ima nuo lentynų apdovanojimus – dideles taures, su komanda pelnytas per 20 metų dalyvautose ir nugalėtose poledinės žūklės varžybose, ir neslepia: mažų taurių pilnas prikrautas namų sandėliukas.

Vėl nusišypsojęs, taria, kad dabar dalyvavimas varžybose – tik prisiminimuose. Varžytis žvejojant labiau rūpėjo jaunystėje, bet nusprendė užleisti vietą jaunimui. Nes varžybose labai reikalingas greitis. Pergalę nulemia vos 5–10 gramų daugiau sugautos žuvies. Greičiau nepabėgai ir supranti, kad pralaimėjai... O apibėgti juk turi visą ežerą.

„Šiauliuose labai garsi buvo mūsų komanda „Fortūna“. Pergalės – visos komandos nuopelnas. Be komandos nieko nepadarysi. Labai svarbu taktika. Net užpilti daugiau pašaro konkurentui, kad jis nieko nepagautų. Viskas teisėta, viskas sąžiningai. Nėra sporto, kur nebūtų taktikos. Jei varžybos, tai padirbėti reikia. Čia ne taip, kad atėjai, mėgėjiškai atsisėdai ir žvejoji“, – juokiasi jis, dalyvavęs varžybose kokį tūkstantį kartų.

Su šiauliečių komanda varžybose Rolandas dalyvaudavo ne tik Lietuvoje. 2002 m. Rygoje vyko poledinės žūklės pasaulio čempionatas. Ir ką sau manote? Šiauliečiai pirmieji nepriklausomoje Lietuvoje tapo III vietos nugalėtojais. „Komanda – 7 žmonės. 5 žvejai ir du jų treneriai. Kaip sporte be trenerių?“ – stebina jis.

img-6997.JPG

Atrodo, kad žveju galima gimti tik ten, kur daug upių, ežerų. Kaip šiaulietis, kurio miestas vandens telkinių gausa negali pasigirti, net upės neturi, pateko į žvejybos aferą?

Vyras prisimena: su keliais kiemo vaikais, beieškodami, kuo užsiimti, nes kompiuterių ir telefonų prieš pusę amžiaus juk nebuvo, išsidrožę meškeres, pradėjo žvejoti.

„Penkiaaukštis šimtabutis. Taškento rajonas. Daug vaikų. Ką veikti? Jei 9–10 val. į kiemą neišėjai, visi kas kur išsilakstė ir gaudyk vėją laukuose. Pabandėme žvejoti. Kiemo draugai vėliau ir susibūrėme į komandą“, – sako jis.

Septynmetis su draugais patys drožė lazdynų stiebus, patys gaminosi meškeres, vinukes kaldavosi valui suvynioti – parduotuvės buvo juk tuščios. Būdavo, kad per naktį namo negrįždavo. Gamtininkų stotyje lankė žvejybos būrelį. Dabar juokiasi, prisiminęs, kaip patyrę žvejai-seniai varžybose įtariai sakydavo, kad vaikai žuvų iš anksto prisigaudę būdavo. O vaikai tikrai sąžiningai varžėsi.

„Tėvai net nakčiai dešimtmečius išleisdavo. Čia šiais laikais vaiko teisių specialistai būtų įsikišę, o tada tėvai suprato mūsų pomėgį. Pasitikėdavo“, – sako vyras ir tai iliustruoja patirtimi. Kai mamos paprašė 25 rublių pirmajai ritei pirkti, ji pinigų nepagailėjo. O anuomet, kai alga būdavo apie 120 rublių, 25 rubliai buvo dideli pinigai.

p1140929-aaa.jpg

„Pagavai – paleisk“ – nebe išimtis

Nuolat besisukantis tarp žvejų, mėgstantis gaudyti žuvį ne komerciniuose vandens telkiniuose, o tik laukinėje gamtoje Rolandas džiaugiasi, kaip pasikeitė žvejybos kultūra Lietuvoje. Jei seniau paežerės būdavo nusėtos šiukšlėmis, dabar žvejai tapo tvarkingi – surenka ne tik savo, bet ir svetimų niekadėjų šiukšles.

Pasikeitė ir prieš kokius 20 metų buvusi gėdinga situacija, kai, atsidarius sienoms, lietuvaičiai vogdavo iš švedų, norvegų žvejybos namelių viską, ko nebuvo Lietuvoje, ir gabendavo čia parduoti. Švedai juk savo žvejybos namelių miškuose, kuriuose būdavo viskas – nuo indų, rūbų iki valčių variklių, net nerakindavo. Ateidavo, persirengdavo, pažvejodavo, pailsėdavo, persirengdavo ir išeidavo.

„O mūsiškiai, bet ir latviai, lenkai, iš ten šlavė viską. Buvo baisių dalykų. Kai švedai „atsibudo“ – viską sugriežtino. Atnešdavo pavogtų daiktų ir man, siūlydavo pirkti, nespėdavau vaikyti“, – prisimena žvejys.

p1140935-aaaaa.jpg

Kitas pokytis žvejyboje – jei seniau būdavo svarbu parvežti namo visas sugautas žuvis, nes juk už žvejybą sumokėta, tai dabar dauguma laikosi principo „Pagavai – paleisk“. Nes juk svarbiausia žvejyboje – ne maisto namo parvežti, žmonai darbo iki vidurnakčio užkrauti, bet pailsėti, pasigalynėti su gamta.

„Atsidarius sienoms, pamatėme, kad Europoje kita kultūra, išmokome gyventi kitaip. Žmonės pamatė, kad žvejyba yra poilsis, o ne pragyvenimo šaltinis. Suvokimą pakeitė ir pasikeitę žvejybos įstatymai“, – sako vyras.

Rolandas dalijasi, kad dabar net populiarėja tokie žvejybos įrankiai, kuriais ne išsyk pagauni žuvį, bet kuo ilgiau galynėjiesi su ja, suteiki galimybę jai pabėgti. „Svarbiausia juk pats procesas, o ne rezultatas. Man svarbiausia azartas, pamatyti žuvį, pasidžiaugti, kokia užkibo. Svarbiausia – kova tarp vyro ir gamtos. O tada, kai pamatei, jau nebeįdomu. Nori kitos“, – šypsosi, pridurdamas, kad žmogus be hobio – ne žmogus. Ir to įrodinėti net neverta.

Tačiau vieno dalyko Šiaulių apylinkėse labai pasigendama. Europos šalyse prie vandens telkinių labai populiarūs žvejybos nameliai, kuriuos laisvalaikiu išsinuomoja šeimos. Kol vyras žvejoja, žmona su vaikais ilsisi gamtoje, pramogauja, kiaušinienę kepa. Kaimyninėje Latvijoje, Tervetėje, valstybinio ežero pakrantėje, tokie nameliai nuomojami, bet Lietuva dar atsilieka.

„Tai būtų Šiaulių Eldoradas – įžuvintas ežeras ir nuomojami nameliai. Labai daug žmonių nameliuose ilsėtųsi, bet kažkodėl niekas to nesugalvoja, tuo neužsiima. Kaimo turizmui daug ES pinigų skirta, bet jie kažkur ne ten iškeliavo. Švedės ežeras tam labai tiktų“, – svarsto vyras.

p1140934-aaaa.jpg

Lietuvos bėda – ūdros

Nors per gyvenimą Rolandas matė daug laidų apie žvejybą, perskaitė knygų, straipsnių, sako, kad ne informacija, o tik patirtis leido jam tapti profesionaliu žveju. Visos žinios – tik iš praktikos, eksperimentų, kūrybiškų bandymų. Ir jam dabar labai apmaudu, kodėl Lietuvoje niekas nekovoja su didele bėda – ūdromis. Nes šie žvėriukai – tikras prakeikimas. Gaudo tik stambias žuvis, per žiemą ištisus vandens telkinius „išvalo“.

Pasak žvejo, ūdra atsiveda kokius 5–7 palikuonis, o vienam nardančiam žvėreliui per parą reikia 5 kilogramų žuvies. Žmonės stengiasi, įžuvina vandens telkinius, bet būna beprasmiška, jei ten gyvena ūdrų šeimynos.

„Ūdra – legalus žvejys. Čia baisi šalies bėda, niekas ūdrų negaudo. Žmonėms atsibodo tvenkinius įžuvinti. Valstybė nesiima jokių priemonių, neįsivaizduoja, kokią ūdros daro žalą. Ne žvejai žuvis išgaudo, o ūdros, kurios neturi gamtoje nė vieno priešo. Po žiemos net karpių priveisti tvenkiniai būna tušti“, – apmaudžiai kalba žvejys.

img-7030.JPG

„Stebuklinga mano žmona“

O kaip su vyro aistra susitaikė Rolando žmona? Vyras nejuokauja – žmona turėjo susitaikyti. Kentėjo, pyko, bet galiausiai suprato, kad kitaip nebus, kad vyras nepasikeis ir apskritai visus savaitgalius praleis varžybose, treniruotėse ar ilsėdamasis po darbų su meškere rankose. O jei dar sužinotų, kiek pinigų savo hobiui jis išleido?

Bet Rolandas šypteli: „Stebuklinga mano žmona.“ Ir nusijuokia, išgirdęs klausimą, kaip apskritai sugebėjo žmoną susirasti, jei visą laisvalaikį žuvį gaudė?

„Kai grįžau iš kariuomenės, 1–2 metus aistra žvejybai buvo nustumta į šalį. Va tada ir buvo laiko įsimylėti, vesti. O po to vėl žvejo instinktai prabudo...“ – šypsosi jis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt